Teatriškosios metatekstualumo formos moderniojoje lietuvių prozoje

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Teatriškosios metatekstualumo formos moderniojoje lietuvių prozoje
Alternative Title:
Forms of theatrical metatextuality in modern Lithuanian prose
Source:
Literatūros ir kitų menų sąveika / parengė Rūta Brūzgienė Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005. P. 187-194.
Keywords:
LT
Literatūra; Teatras; Metatekstualumas; Modernioji proza; Teatriškumas; Parodija; Ironija; Pasakojimo strategija
Summary / Abstract:

LTŠio straipsnio tikslas yra įvertinti dviejų meno rūšių – literatūros ir teatro – principų derinimą kuriant metatekstualumą lietuvių moderniojoje prozoje. Lietuvių autorių kūrybos bei konkrečių tekstų literatūrologiniuose tyrinėjimuose galima aptikti apibūdinimą „teatriškas“. Akivaizdu, kad „teatriškumo“ ir „teatrališkumo“ (kiek neigiama prasme) samprata literatūrologų vartojama nevienareikšmiškai: ir kaip literatūrinio universumo pateikimo būdas, ir kaip erdvės modeliavimo būdas, ir kaip asmeninis rašytojo bruožas. Maža to, galima pastebėti, kad kartais teatriškumo sąvokos pritaikymas nepakankamai pagrindžiamas tekstiniais argumentais, jis pavartojamas metaforiškai, pagal asmenines tyrinėtojo aliuzijas. Šiame straipsnyje laikomasi požiūrio, kad teatriškumas, kaip paties diskurso savybė, yra susijęs su metatekstinio lygmens pabrėžimu. Teatriškumas teatre yra tai, kas akcentuoja teatrinio atlikimo (vyksmo fiktyvumo) prasmę spektaklyje. Kasdieniniame gyvenime teatriška subjekto elgsena vadinama hiperbolizuota ekspresija, viršijanti tam tikroje situacijoje natūraliai pakankamas (įprastas) išraiškos priemones ir išryškinanti reiškiamų emocijų suvaidinimą, nenatūralumą. Atrodymo imperatyvas, reginio kūrimas ir jo stebėjimas gali atsirasti bet kokioje situacijoje, kuriose dalyvauja su subjektai: stebintysis ir stebimasis. Literatūros diskurse tokia situacija sukuriama tarp pasakotojo ir skaitytojo. Pasakotojas siekia teatriškumo efekto tam tikru būdu reprezentuodamas pasakojamą istoriją, sąmoningai kurdamas teatrinės situacijos tipo santykius tarp savęs, veikėjų bei skaitytojo.

ENThe article evaluates the principles of the two different kinds of art: literature and theatre while creating metatextuality in Lithuanian modern prose. The discourse of literary arts, in this research, is concerned with the demonstration of metatextuality by theatrical means. This is the means of modern literature which shows its functionality, ruins mimetic relations with the reality. In the interwar period of Lithuanian literature, which has supported European culture, the poetics of artistry became very important in various kinds of art and in public life. In modern prose, of that time, could be seen two different versions of the theatrical discourse in the creation of the two different authors. In Petras Tarulis’ (1896-1980) spoof, the tale is created in the form of theatrical performance, the telling means are “naked” by the principle of “theatre in the theatre”, traditional realistic style is spoofed. In Jurgis Savickis’ (1890-1952) novels, the ironic telling allows the narrator to become an anonymous watcher. Moreover, the creators of the world-theatre are said to be God and Devil. Though, recurrent role of the hero reveals moral values of the same narrator which criticize modern culture. [From the publication]

Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/2288
Updated:
2014-02-23 20:38:43
Metrics:
Views: 3