Lietuvių visuomenės požiūris į Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimą prie nepriklausomos Lietuvos (1939 m. ruduo-1940 m. vasara)

LTNekvestionuojama visuotinai pripažinta tiesa, jog nuo pat nepriklausomų Lenkijos ir Lietuvos valstybių atsikūrimo tarp jų egzistavo įtampa bei priešiškumas, pirmiausia dėl Vilniaus problemos. Tokia situacija silpnino ryšius tarp abiejų turinčių ilgaamžės bendro sugyvenimo tradicijas tautų, įsitvirtino jau anksčiau susiformavę neigiami stereotipai, atsirado ir paplito nauji. Tačiau tai, kad lenkai ir lietuviai sukūrė atskiras nepriklausomas valstybes paradoksaliai švelnino jų tarpusavio priešiškumą, neleido įsikeroti kraštutinėms neapykantos formoms. Vilniaus prijungimas kėlė prieštaringus jausmus kaip lietuvių visuomenėje, taip ir valdančiuose sluoksniuose. Džiaugsmą temdė ne vien tai, jog trokštamos sostinės atgavimo sąlyga buvo Raudonosios armijos bazių išdėstymas Lietuvoje ir faktiškas jos pajungimas TSRS įtakai. Nerimą kėlė ir galimybė, kad Vilnius gali būti vėl prarastas atstatant nepriklausomą Lenkijos valstybę. Nepaisant gręsiančių pavojų pačiam valstybės egzistavimui ir iliuzijų, kad pavyks jų išvengti Lietuvos vyriausybė privalėjo vykdyti Vilniaus krašte politiką, kuria būtų įgyvendinami per visą nepriklausomybės dvidešimtmetį puoselėti siekiai ir jie atvirai nesikirstų su tuometinėmis lietuvių visuomenės nuotaikomis. Lietuvos vyriausybė iš savo visuomenės jautė spaudimą spartinti Vilniaus atlietuvinimą, užimti griežtesnę poziciją vietinių lenkų atžvilgiu. Tačiau ji nesiėmė labai griežtų priemonių tiek dėl moralinių motyvų, tiek dėl pragmatinių priežasčių.Reikšminiai žodžiai: Antanas Smetona; Vilnaius klausimas; Vincas Čepinskis; Relituanizacija; Antanas Smetona; Vilnius Question; Vincas Čepinskis; Re-Lituanisation; Lietuva ir Lenkija; Lietuviai ir lenkai; Vilnius; Vilniaus kraštas; Vilniaus problema; Vilniaus sugrąžinimas; Vilniaus atgavimas; 20 amžius; Tarpukario laikotarpis; Vilniaus krašto grąžinimas; Viešoji nuomonė; Politinė elgsena.

ENUnquestionable and universally acknowledged truth that the tension and hostility existed between Lithuania and Poland since the very beginning of restoration of their independent states, particularly concerning the problem of Vilnius. This situation weakened the relations between both nations which had long-lasting traditions of mutual living in concord, already formed negative stereotypes entrenched themselves, and the new ones emerged and spread as well. However, the fact that the Polish and Lithuanian people created separate independent states, paradoxically mitigated their mutual hostility, prevented from spreading out the extreme forms of hatred. Annexation of Vilnius raised contradictory feelings both to Lithuanian society and the ruling set. Joy was overshadowed not only by the fact that the condition for recovery of desired capital was the layout of Red Army bases in Lithuania and its actual subjugation to the influence of USSR. It was also worried about the possibility that Vilnius could be lost again during the restoration of an independent Polish state. Despite the hazards to the existence of the state itself and the illusion that it would be possible to prevent them, the Lithuanian Government had to carry out the policy in Vilnius region which would be used for implementation of goals fostered for over two decades of independence, and they would not overlap openly with contemporary climate of Lithuanian society. Lithuanian government has felt pressure from its own society to accelerate the Lituanization of Vilnius back, to take a stronger position against the local Polish people. However, it did not take very strict measures for both moral causes and pragmatic reasons.

• Etniškumo ir identiteto tyrimų kryptys socialiniuose moksluose ir jų taikymas tiriant Pietryčių Lietuvos etninius procesus / Monika Frėjutė-Rakauskienė, Andrius Marcinkevičius, Kristina Šliavaitė, Irena Šutinienė. Etniškumo studijos. 2013, Nr. 2, p. 13-47.
• Lenkų istoriko opus magnum apie Vilniaus universitetą tarpukariu : recenzija / Algis Povilas Kasperavičius. Lietuvos istorijos studijos 2022, t. 49, p. 127-134.