Renata Serelytė: įbaugintos sąmonės atmintis

LTStraipsnyje aptariama Renatos Šerelytės kūryba, ypatingą dėmesį skiriant paskutiniajam prozininkės romanui "Mėlynbarzdžio vaikai", kuris traktuojamas kaip kokybinis lūžis jos kūrybinėje biografijoje. Straipsnio autorius jį vertina kaip rodantį sustiprėjusią autorės savimonę, moralinę drąsą ir nuoširdumą, kadangi šiuo kūriniu autorė atsisako modernistinio manierizmo, populiarios rašytojos vaidmens, lyg nusimeta anonimines kaukes. Kūrinys išauga iš rašytojos sunkios atminties, turi autobiografiškumo bruožų. Svarbu tai, kad ši autorės gyvenimo patirtis yra atitraukiama nuo asmeninio likimo, ji tampa universaliomis egzistencijos metaforomis. Juk tikroje literatūroje autorius nebepriklauso pats sau, - per savo likimą ir savimonę jis išreiškia tai, kas svarbu visiems. Ir visgi tas kūrinys, nors ir tapęs gyvenimo metafora, yra rašytojos savižinos būdas, skausmingas vidinės kančios kilmės tyrinėjimas. Esminė romane yra našlaičių brolio ir sesers istorija, jų traumuota sąmonė ir savimonės raidos atskleidimas. Šerelytės knyga įtraukia skaitytoją, ypatingas pasakotojos talentas pasireiškia vaizduojant rupias realybės detales: autentiškos buities faktūros, savaime įdomūs kasdieniško gyvenimo elementai jos tekste- itin lengvai tampa apibendrinančiomis metaforomis, atsiveria prasmės gelmėmis - jos tekstas yra semantiškai informatyvus ir daug ką pasakantis apie žmogaus psichologiją, apie jo gyvenimo laiką, apie sąmonę formuojančią aplinką. Pagaliau tai romanas svarbiausia literatūros tema - apie meilę ir mirtį, apie dvi jėgas, kurios valdo viską ir kurios dažnai keičiasi vietomis.

ENThe hero of Šerelytė's prose of distinctive, sharp and expressive stylistics is of disturbing, rebellious and desperate character. The authoress portrays a person whose origins of formation date back to the Soviet times. He lives on the periphery of society, often approaching the existence of low-lifes. The situation like that is not freely chosen but enforced by the life itself. A human being is just thrown into a gloomy reality; he has been scrambling there from his birth and can rely only on himself in this world. This is the existence without hope, a movement of an individual towards death. Šerelytė's world is orphan-like, however, her hero is not weak or languid, but vital, savage and stuck fiercely to life.