Apie du kalbos, kaip idealaus reiškinio, sąvokos aspektus

LTSosiūriškoje sampratoje kalba yra bendravimo priemonė, sudaranti ženklų sistemą. Kalba suprantama kaip sociokultūrinis reiškinys, tuo tarpu kai "reiškinys" turėtų atitikti realybės įprasminimo lygmenį ir būti analizuojamas būties sąvokos perspektyvoje, kuri savo ruožtu, koreliuoja su materijos sąvoka kaip kraštutinės apimties sąvoka, įprasminančia pasaulio daiktiškąją realybę. "Kalba" tampa ta sąvoka, kuri išreiškia materijos raidos esmę ir leidžia ekspicitiškai išreikšti materijos, suformavusios savo savybę, tapatybę. Kalba kaip materijos savybė yra ne tik idealybė, atitinkanti "sąmonės" turinį, bet tai tokia idealybė, kuri fiksuoja sąvokas, leidžiančias materijai save atpažinti sąmonės veidrodyje tokiu mastu, kokiu ji tą sąmonės veidrodį formuoja neatsiejamai nuo sąmonės turinio - konceptų - pateikimo formų. Sutapatinus "kalbą" su idealybės kategorija, fundamentaliųjų kalbos kategorijų dėka daikto vaizdas įgauna apibrėžtos sąvokos statusą. Kalbos sutapatinimas su idealybės kategorija leidžia pateikti kalbos sąvoką įprasminančią idealizuotą idealaus reiškinio "kalba" vaizdą. Taip išnyra antras kalbos sąvokos pavidalas, tuo tarpu kai pirmasis pavidalas atitinka "sąmonę" kaip kalbos - visuomeninio reiškinio idealizaciją. Antrasis kalbos sąvokos pavidalas atskleidžia tai, kad "kalba", būdama kraštutinės apimties sąvoka, pati save apibrėžia kaip sau tapati sąvoka, nes leidžia įprasminti visuomeninę sąmonę - konceptų sistemą - kaip sąvokos turinį, kuris, įformintas fundamentaliųjų kalbos kategorijų, atsiskleidžia kaip dialektiškai egzistuojantis vienovėje su formos sąvokomis.Reikšminiai žodžiai: Sosiūro dichotomija langue-langage ir langue-parole; Konceptų sistema; Fundamentaliosios kalbos kategorijos; Analitinės ir sintetinės kalbos; Dichotomy of Saussure: langue - langage and langue - parole; System of concepts; Fundamental categories of language; Analytical and synthetical language.

ENIn the Saussurian concept language is a means of communication, forming a system of signs. Language is perceived as a socio-cultural phenomenon, whereas a “phenomenon” should correspond to the level of sensing of reality and be analyzed in the perspective of the concept of being, which, in turn, correlates to the concept of substance as one of the ultimate scope, sensing the didactic reality of the world. “Language” becomes the concept, expressing the essence of development of substance and allows for explicit expression of the identity of substance, which has formed its quality. Language, as a characteristic of substance is not only an ideal, corresponding to the content of “consciousness”, but also an ideal, which registers concepts, allowing the substance to recognize itself in the mirror of consciousness on the level, on which the mirror of consciousness is formed concurrent with the forms of presentation of the content of consciousness, i. e. concepts. When “language” is identified with the category of the ideal, the image of an object, thanks to the fundamental language categories, acquires a status of a defined concept. Identification of the language with the category of the ideal allows for presentation of the concept of language, sensing the idealized image of the ideal phenomenon of “language”. Thus emerges the second form of the concept of language, while the first one corresponds to “consciousness” as an idealization of language as a social phenomenon. The second form of the concept of language reveals that “language”, being the concept of the ultimate scope, defines itself as a concept, identical to itself, since it allows for sensing the social consciousness, i. e. concepts system as the content of the concept, which, formalized by the fundamental language categories, reveals itself as a dialectically existing in unity with the concepts of form.