Pasipriešinimo raida ir pasipriešinimo metodai

LT1991-ųjų pabaigoje Lietuvos istorikams tapo prieinami sovietinių represinių institucijų archyvai. Iki tol žinios apie beveik dešimtį metų trukusį ginkluotą pasipriešinimą sovietų okupacijai sklido tik iš pavienių dokumentų ir tendencingų okupacinės valdžios leidinių. Lietuvos rezistencija, kuri buvo ir antinacinė, bet dar daugiau antisovietinė (antikomunistinė), kitų šalių istoriografijoje nebuvo iki galo suvokta. Viskas Lietuvoje dvelkė ne visada Vakaruose suprantamu dviprasmiškumu ir sąlygiškumu. Lietuvoje 1944-1953 m. vyko karas – nesėkmingas karas siekiant išsivadavimo. Į tai reikia atsižvelgti nagrinėjant save ir kitus gynusius rezistencijos dalyvių metodus bei to gynimosi padarinius. Mirties akivaizda, išsivadavimo laukimas, nuolatinė įtampa (galiausiai persekiojamojo asmens instinktyvi priešo paieška ir hipertrofuoti ar sustiprinti pojūčiai) nulėmė rezistentų metodų radikalumą. Bet ir tokiu atveju nebūtinai rasime tiesioginį ryšį tarp psichologinės būsenos ir pasirinktų metodų. Vis dar nesugebama ir nenorima suprasti, kad rezistencija – tai kitaip manančių žmonių patriotinis sąjūdis, turėjęs dabartinei visuomenei menkai pažįstamą ir savitą politinę programą. Lietuviškos rezistencijos fenomeno ypatybių galima ieškoti pasirinkus įvairiausius būdus. Dar nepavyko iki galo apibūdinti MGB specialiųjų priemonių ir metodų įtakos partizaninio karo eigai bei padariniams. Baimės atmosfera, nepasitikėjimas buvo tiesiog įskiepyta ir tiems, kurių nepaveikė drastiškiausi sovietinio teroro metodai. Suvokimas, kad esame palikti „vienų vieni“, tik dar labiau sutvirtėjo.Reikšminiai žodžiai: Ginkluotas pasipriešinimas; Kolektyvinė atsakomybė; Okupacija; Partizanai; Pasipriešinimas; Rezistencija; Sovietinis režimas; Armed resistance; Collective responsibility; Guerrillas; Lithuania; Occupation; Resistance; Soviet Regime.

ENAt the end of 1991, the archives of Soviet repressive institutions became accessible to Lithuanian historians. Until then, information about armed resistance against Soviet occupation, which lasted almost a decade, spread only from separate documents and tendentious publications of occupation authorities. The Lithuanian resistance movement which was anti-Nazi and even more anti-Soviet (anti-Communist) was not fully perceived in other countries’ historiography. Everything in Lithuania was transfused with ambiguity and conditionality, which were not always understood in the West. In 1944–1953 an unsuccessful war for liberation went on in Lithuania. It should be taken into consideration when analysing ourselves and others who defended the methods of resistance participants as well as the consequences of that defence. The presence of death, anticipation of liberation, and constant tension determined the radical nature of resistance methods. However, even in this case there is not necessarily a direct relationship between the psychological state and the chosen methods. We are still not able and do not want to understand that resistance is the patriotic movement of people who think differently, which had a distinctive political programme hardly familiar to modern society. Various methods could be used to search for the peculiarities of the phenomenon of Lithuanian resistance. The influence of special measures and methods undertaken by the SSR Ministry of National Security on the course of partisan war and its consequences has not yet been fully defined. The atmosphere of fear and distrust were also instilled in those who had not been affected by the most drastic methods of Soviet terrorism. The perception that we are “totally alone” has reinforced even more.