Šalių sutaikymas civiliniame procese : disertacija

LTŠiame darbe yra sistemiškai nagrinėjamas šalių sutaikymo institutas civiliniame procese, jo samprata, raida, taikymo galimybės ir kylančios problemos, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą Lietuvoje. Civilinis procesas darbe yra suprantamas siaurąja prasme. t.y. teismo ir šalių procesinė veikla sprendžiant civilines bylas ir vykdant teismo sprendimus. Tad naudojant socialiniams mokslo darbams įprastus metodus yra analizuojamas teisminis sutaikymas, jo teoriniai ir praktiniai aspektai, taikinimo galimos formos ir jų reikšmė, teismo galios bandant sutaikyti ginčo šalis, be to, sėkmingo sutaikymo rezultatas – taikos sutartis. Darbe yra kalbama ir apie mediaciją kaip būdą pasiekti susitarimą tarp šalių, nes tokią taikinimo formą yra bandoma šiuo metu integruoti ir į teisminį procesą, ji yra reglamentuojama tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos lygmeniu. Darbo gale yra pateikiamos tokios pagrindinės išvados: Šalių sutaikymas turi būti pripažįstamas vienu iš civilinio proceso tikslų. Atsižvelgiant į privalumus, kuriuos suteikia socialinės taikos pasiekimas civiliniame ginče tiek pačioms šalims, tiek ir visai visuomenei, yra būtina teisminiame procese bandyti šalis sutaikyti, o ne iš karto siekti tik materialiosios tiesos nustatymo ir pabaigti bylą teismo sprendimu. Taip pat teismas privalo išlikti visu bylos nagrinėjimo teisme metu aktyvus susitaikymo šalininkas, pareiga imtis priemonių šalims sutaikyti nesibaigia su parengiamuoju teismo posėdžiu, bet ji yra taikoma ir vėlesnėse civilinio proceso stadijose, o teisminė mediacija gali būti tik kaip papildoma procedūra, padedanti šalims, joms pageidaujant, pasiekti susitarimą civilinėje byloje.

ENThis paper systematically analyses parties’ conciliation institute in civil proceeding, the concept, the development, application possibilities, and problems that arise with regard to legal regulation in Lithuania. Civil process is assumed in narrow sense, i.e. procedural activities of the court and the parties performed when settling civil cases and executing decisions of the court. Thus, using usual methods of analysis of social works, the author analyses judicial conciliation, the theoretical and practical aspects, possible forms and meanings of conciliation, powers of the court attempting to conciliate the parties of the dispute, and successful outcome of conciliation - peace treaty. The paper discusses the idea of the mediation as a way to reach an agreement between the parties as such form of conciliation is being integrated into judicial process; it is regulated at both, national and the European level. Finally, the author delivers the main conclusions are: parties’ conciliation should be recognized as one of the objectives of civil proceedings. Given advantages delivered by the achievement of social peace in a civil dispute for both, the parties themselves and the society as a whole, it is necessary to trying to reconcile parties in judicial process and not just seek for substantive truth and close the case with the court decision only. Also, the court must actively advocate the conciliation during the entire proceeding; the duty of taking steps to conciliate the parties does not end with a preparatory hearing, it is applicable to further stages of civil proceeding and judicial mediation can be assumed as additional procedure helping the parties to reach the agreement in a civil case upon their wish.

• Mediacijos taikymo galimybės notaro veikloje / Gerda Štaraitė-Barsulienė. Socialinių mokslų studijos. 2012, Nr. 4 (1), p. 233-250.
• Teisminė mediacija Lietuvoje. Quo vadis? / Natalija Kaminskienė. Socialinis darbas. 2010, t. 9, Nr. 1, p. 54-63.
• Teisminės ir neteisminės šeimos ginčų mediacijos galimybės / Salomėja Zaksaitė, Zigmas Garalevičius. Teisės problemos. 2009, Nr. 4 (66), p. 70-108.
• Teisminės mediacijos Lietuvoje raida ir galimos tobulinimo kryptys: teisėjų požiūrio tyrimas / Natalija Kaminskienė, Agnė Tvaronavičienė, Irena Žemaitaitytė. Jurisprudencija 2023, Nr. 30 (1), p. 209-237.