Dialoginė religinio tikėjimo ir religinio ugdymo samprata kaip pozityvi mūsų laikmečio tendencija
LTMūsų laikmečio kultūrą galima pagrįstai vadinti dialogine, nors posovietinė visuomenė sunkiai vaduojasi iš monologo kultūros gniaužtų. Šio straipsnio tikslas yra aptarti tuos istorinius pokyčius ir tuos dialogo kultūros ypatumus, kurie daro įtaką religiniam tikėjimui ir religinio ugdymo pobūdžiui Lietuvoje. Straipsnis parengtas remiantis teorine teologinių šaltinių bei Katalikų Bažnyčios dokumentų analize, stengiantis iš jų kildinti bent keletą Lietuvos situacijai tinkančių konstruktyvių metodologinių pasiūlymų. Straipsnyje taip pat panaudoti katalikų tikybos mokytojų ir tikybos pamokas lankančių gimnazistų anketinės apklausos duomenys. Pirmiausia aptariami pačios dialogo kultūros privalumai. Dialoginis šių dienų kultūros pobūdis sąlygoja Lietuvos švietimo sistemos ir Lietuvos mokyklos reformą. Nuo monologinio ir reprodukcinio ugdymo pereinama prie interpretacinės metodikos, aktyvios komunikacijos tarp ugdytojo ir ugdomųjų. Religinis tikėjimas, ypač judėjų-krikščionių tradicijoje, taip pat yra dialoginis savo esme. Religinio ugdymo procese per pirmąjį laisvos Lietuvos dešimtmetį nebuvo pakankamai atsižvelgta į dialogiškumą ir postmoderniosios visuomenės pokyčius. Dėstant tikybą mokyklose dažniausiai buvo laikomasi senosios monologinės ir reprodukcinės ugdymo praktikos. Giliau suvokti krikščionių tikėjimo pagrindai ir dabarties visuomenės bei švietimo raidos tendencijos skatina radikalesnes religinio ugdymo permainas, renkantis dialoginę ir komunikacinę kryptį.
ENThe article deals with the changes of contemporary society in the field of communicating its values to the younger generations: from monologue to dialogue, from taking things for granted to doubting, evaluating, and choosing. It is these changes that have inspired the educational reform in Lithuania: we are on our way from reproductive learning to creative education and self-education. This is also essential for religious education which still tends to remain conservatively based on ready-made truths and gives too little chance for dialogue, reflection and choice, notwithstanding the fact that Christian faith itself means a dialogue between God and man, as seen both from the Bible and the magisterium. Christian faith also promotes man’s free initiative and his cooperation with the community. In this light the article analyses some drawbacks of religious education in our Lithuanian schools and criticises the methodology of our school syllabi and textbooks of Religion. The article also expresses some hopes of Religious Education department at Vilnius Pedagogical University: we are initiating the creation of new school syllabi which will be followed by new textbooks.
