From the politics of autonomy to the autonomy of politics

LTKomunistinės diktatūros metais meno autonomijos problema tapo itin aktuali. Oficialaus socialistinio realizmo laikais, skirtingai prasidėjusiais ir pasibaigusiais kiekvienoje Rytų bloko šalyje, nepriklausomai mąstantys menininkai savo svarbiausia nuostata paskelbė meno autonomiją. Tokie reikalavimai buvo girdimi visoje Rytų Europoje – nuo VDR iki SSSR, nuo Rumunijos iki Lenkijos. Menininkai turėjo aiškų pasirinkimą: jie galėjo, bet neprivalėjo būti politiškai įsipareigoję, t.y. jie galėjo koncentruotis ties jų meno skelbiama autonomiška žinia, bet neprivalėjo sieti savo kūrybinių sprendimų su politiniais požiūriais. Žinoma, autonomijos postulatas buvo politiškas, nors jis reiškė meno išlaisvinimą nuo politikos. Tai buvo reakcija į oficialų kultūros politizavimą, o tiksliau – prieš meno naudojimą komunistinės propagandos tikslais. Taigi autonomija buvo suvokiama kaip meno laisvės sąlyga, teisė susitelkti į patį save ir į menininko intymias, egzistencines problemas, kaip priešingybė visuomeniniam meno vaidmeniui. Straipsnyje pateikiama kampanijos už meno autonomiją, vykusios valdant komunistams, ir jos skirtingų reikšmių įvairiose šalyse nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigos iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos, geografinė apžvalga. Pradžioje šią menininkų strategiją galima vadinti „autonomijos politika“, t.y. suvokti nepolitinį meną politiniame kontekste. Vėliau kai kuriose šalyse galima pastebėti, kad menininkai ėmėsi tiesioginės politikos, pripažindami jos savarankiškumą.

ENThe problem of art autonomy became particularly relevant during the period of Communist dictatorship. During the official period of socialist realism, which started and ended at a different time in every country of the Eastern Bloc, independently thinking artists proclaimed art autonomy as their principal attitude. Such requirements were heard in the entire Eastern Europe: from GDR to USSR, from Romania to Poland. Artists had a clear choice: they could but did not have to be politically committed, i.e. they could concentrate on the autonomous message communicated by their art, but they did not have to relate their creative solutions to political views. Definitely, the postulate of autonomy was political, although it meant liberation of art from politics. That was a reaction to the official politicization of culture or, more precisely, against the use of art for the purpose of communist propaganda. Thus, autonomy is perceived as the condition for art freedom, the right to concentrate on yourself and the intimate existential problems of the artist as the opposite to the public role of art. The paper presents a geographical overview of the campaign for art autonomy, which took place during the Communist regime, and its different implications in various countries from the end of the 1950s until the end of the 1970s. At first this strategy of artists might be called “the politics of autonomy”, i.e. understanding non-political art in the political context. Later, in some countries the artists engaged in direct politics and admitted its autonomy.