The Collision of definition and identity: on the social status of Lithuanian karaim in the first half of the nineteenth century

LTStraipsnyje analizuojamas Lietuvos karaimų bendruomenės dialogas su Vilniaus gubernijos administracija ir Rusijos imperijos aukščiausia valdžia, vykęs XIX a. pirmojoje pusėje. Šiuo dialogu maža Trakų bendruomenė, veikusi savo ir Panevėžio apskrities Naujamiesčio bendruomenės vardu, siekė susigrąžinti buvusį teisinį ir socialinį statusą, kuris susiformavo XIV-XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. XIX a. pirmojoje pusėje Rusijos imperijos socialinė politika siekė unifikuoti prisijungtų žemių visuomenės grupes, todėl mažai atsižvelgė į jų įvairovę ir skirtingus statusus. Imperijos socialinio gyvenimo specifika buvo ta, kad valstybė skatino visuomenės pasidalijimą į didelius luomus, kurie turėjo apibrėžtas teises ir pareigas valstybei. Ji palaikė luomų telkimąsi į bendruomenes ir korporacijas su daugiau ar mažiau išreikštomis savivaldos funkcijomis ir kolektyvine atsakomybe. Tai leido efektyviau kontroliuoti visuomenę, užtikrinti mokesčių įplaukas į valstybės iždą, formuoti kariuomenę, palaikyti kaimo ir miesto infrastruktūras, reikalauti paklusti įstatymams ir pan. Valstybė reguliavo visuomenės vertikalųjį socialinį mobilumą, apibrėždama sąlygas, kurios leistų pagerinti socialinį statusą. Šioje vietoje ji taikė skirtingas normas krikščioniams ir nekrikščioniams. Lietuvos karaimų bendruomenė buvo priskirta nekrikščioniškam miestiečių luomui. Viešajame diskurse, atsižvelgiant į kilmę ir išpažįstamą tikėjimą, karaimams buvo taikomi žydų bendruomenei skirti įstatymai.Tačiau abi bendruomenes valdžia skyrė dorovės ir moralės požiūriu (šis leitmotyvas nuolat lydėjo valstybės ir karaimų bendruomenės santykius), todėl karaimams papildomai suteikė kai kurių socialinių ir ekonominių lengvatų. Savo ruožtu karaimų bendruomenė, kurios sąmonėje gyvavo išskirtinumo tradicija, susiformavusi LDK laikais, troško paklusti reikalavimams, kurie leistų grąžinti jos buvusį statusą ir palaikyti etninį tapatumą. Ji užmezgė daugiau kaip pusę amžiaus trukusį dialogą su valdžia, prašydama, o kartais ir reikalaudama sudaryti bendruomenei palankias gyvavimo sąlygas ir pripažinti jos atskirumą bei teisę išlikti neprarandant kolektyvinio tapatumo. Apibrėžimo ir tapatumo kolizijos sprendime susidūrė buvusios LDK valdovų ir Rusijos imperijos monarchų valdymo tradicijos mažumų atžvilgiu. Imperijos įstatymams karaimai priešino kur kas palankesnes karališkąsias privilegijas ir sugebėjo įtikinti valdžią, jog pagrįstai reikalauja atidaus dėmesio. Dialogo rezultatas buvo tam tikras kompromisas: karaimams nebuvo suteiktas specifinis statusas, suartinantis juos su privilegijuotais visuomenės luomais, nors jie tikėjosi jį išsikovoti. Tačiau jie įstatymiškai buvo atskirti nuo žydų, įgijo krikščioniškos miestiečių bendruomenės teises, o jų dvasininkai - dvasininkų luomo teises. Lietuvos karaimų bendruomenei buvo sudarytos sąlygos turėti atskirą dvasinę valdžią, šviesti ir lavinti jaunimą.

ENIn the nineteenth century the Karaim community of Lithuania was attributed to the non-Christian burgher estate, and laws set to the Jewish community were applicable to the Karaim as well. However, the authorities saw the difference between the two communities with respect to morality and ethics and consequently rendered the Karaim certain social and economic freedoms. The Karaim community, living in Trakai and Naujamiestis, Panevėžys district, sought to retrieve its former legal and social status, formed in the period of the Grand Duchy of Lithuania between the fourteenth and eighteenth centuries. For over half a century it maintained contacts with the authorities asking and sometimes even requiring more favourable conditions for its existence, retention of its distinctiveness and the right to preserve its collective identity. This dialogue resulted in a sort of compromise. The Karaims were not accorded the desired special status that would have made them equal to other privileged estates. Nevertheless, they were separated legally from the Jews, they acquired the rights of the Christian burgher community and their priests enjoyed the rights of Christian clergy.