The Encounter between forest lithuanians and steppe tatars in the time of Mindaugas

LTStraipsnyje nagrinėjami pirmieji lietuvių ir totorių kontakatai Mindaugo laikais (apie 1240–1263). Tiriant šią problematiką, išryškėjo dvi pagrindinės sritys, kurios reikalauja iš naujo permąstyti „seniai žinomus“ dalykus: a) išaiškėjo, kad lietuviai nedalyvavo „tautų kovoje“ prieš Aukso ordą taip, kaip šį reiškinį vaizdavo R. Batūra, kuris iki šiol yra vienintelio monografinio tyrimo autorius mums rūpima tema; b) atrodo, kad totorių vaidmuo paskutiniaisiais Mindaugo karalystės gyvavimo metais buvo kur kas reikšmingesnis, negu paprastai teigiama istoriografiniuose veikaluose. Tiriant situaciją, susiklosčiusią Rusioje po totorių invazijos 1238–1240 m., išaiškėjo, kad lietuvių kariaunos siekė pasinaudoti Rusioje kilusiu chaosu plėsdamos savo grobiamuosius žygius. Toks lietuvių elgesys rodo, kad jie neieškojo progos susiremti su totoriais, bet elgėsi panašiai kaip vokiečiai ar švedai, kurie tuo pat metu stengėsi Rusioje plėsti savo politinę įtaką. Tyrimo metu paaiškėjo tai, kad totoriai neabejotinai disponavo žiniomis apie lietuvius, ir tai, kad jų gyvenamos žemės nebuvo pagrindinis totorių agresijos taikinys.Turime pagrindo reikšmingas lietuvių ir totorių santykių permainas sieti su Lietuvos karaliaus Mindaugo (nuo 1253 m.) vykdyta politika, kurioje galime atpažinti to meto katalikiškoje Europoje propaguotą Kryžiaus žygio prieš totorius idėją. Mindaugas buvo šios idėjos šalininkas, kaip ir derėjo Apaštalų sosto globotiniui. Mindaugo priešiška totoriams laikysena, kurios turbūt geriausia išraiška buvo 1255 m. jo ir Danieliaus Haličiečio žygis prieš Vozviaglio pilį, paskatino totorių karvedį Burundajų 1258–1259 m. žiemą įsiveržti į Lietuvą. Mūsų nuomone, ši invazija sudrebino Mindaugo valdžios pamatus tiek, kad prasidėjo krikščioniškosios valstybės žlugimas, pasibaigęs karaliaus nužudymu 1263 m. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad XIII a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje–septintojo dešimtmečio pradžioje dalis lietuvių (ir jotvingių) buvo pasidavę totorių valdžiai ir dalyvavo jų puolimuose prieš Lenkiją. Totorių pasaulio artumas baltų kraštams XIII a. rodo, kad jau tuo metu tarp jų užsimezgė kontaktai, kurių rezultatai bus geriausiai matyti tik kitame – XIV amžiuje.

ENThis article investigates the first contacts between the Lithuanians and the Tatars in Mindaugas' time (ca. 1240–1263). In this period the role of the Tatars seems to be underestimated in historical literature. A study of the situation in the aftermath of the Tatar invasions into Rus' in 1238–1240 reveals that Lithuanian warlords exploited the chaos there by intensifying their plundering assaults. Such Lithuanian behaviour shows that they did not try to clash with the Tatars, instead, like the Germans or the Swedes, the Lithuanians also sought to strengthen their political influence in Rus. The study also reveals that the Tatars were aware of the Lithuanians, whose lands were not the main target of their aggression. A radical change in the relations between the Lithuanians and the Tatars is obvious in connection with King Mindaugas' policy (from 1253) characterised by the idea of a crusade against the Tatars, popular in contemporary Christian Europe. The nearness of the Tatar world to the Baltic countries shows that the contacts established in the thirteenth century would yield fruit only in the fourteenth century.