Lietuvos ir Lenkijos dailės istorijos užuomazgos 1831-1863 m.

LTLaikotarpiu tarp sukilimų (1831-1863 m.) Lietuvos ir Lenkijos moksliniame pasaulyje išryškėjo pirmieji bandymai įvertinti krašto meninį paveldą bei pateikti susistemintą dailės ir architektūros raidos šalyje apžvalgą. Tiek Vilniaus periodiniuose leidiniuose „Wizerunki i roztrząsania naukowe“, „Athenaeum“, tiek Varšuvos „Biblioteka Warszawska“ ar „Pamiętnik sztuk pięknych“ puslapiuose pasirodė straipsnių, kuriuose svarstyta ir galimybė rašyti krašto dailės istoriją. Tiesa, to meto autoriai rašė apie „Lenkijos meno istoriją“, tačiau XIX a. istorijos klausimais rašantiems tyrinėtojams sąvokos „lenkų menas“ ar „Lenkijos dailė“ reiškė visos buvusios Abiejų Tautų Respublikos dailės paveldą, todėl Lietuvos teritorijoje esantys dailės ir architektūros kūriniai buvo vertinami visos buvusios valstybės meninio palikimo kontekste. Poreikį rašyti savo krašto meno istoriją lėmė patriotinis siekis rinkti ir išsaugoti nepriklausomybę praradusios valstybės istoriją liudijančius paminklus bei Vakarų Europoje vykstančios permainos istoriografijoje, naujos meno filosofijos idėjos. Atkreipti dėmesį į krašto meninį palikimą skatino ir Vilniaus universiteto dėstytojų įtaka. Vis dėlto bandymus parašyti krašto dailės istoriją ribojo XIX a. būdingos nacionalistinės nuostatos, vertusios kviestinių, iš kitų šalių atvykusių meistrų darbus vertinti kaip svetimybes ir pernelyg didelis noras surasti krašto meniniame pavelde tokius pat dėsningumus, kokius pateikdavo kiti Vakarų Europos mokslininkai analizuodami visuotinės meno istorijos raidą.Reikšminiai žodžiai: Dailė; Dailės istorija; F.M. Sobieščanskis; Istorija; Istorija (XVIII-XIX a.); Istorikai; J.I. Kraševskis; J.K. Komornickis; Kultūra; Kultūra, meninė; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Menas; Menotyra; Nacionalinė meno mokykla; Paveldas, kultūros; Art; Art history; Culture; Culture, artistic; F.M. Sobieszczanski; Heritage, cultural; Historians; History; History (XVIII-XIX c.); History of art; J.I. Kraszewski; J.K. Komornicki; Lithuania; National school of art.

ENThe first attempts to evaluate the country’s artistic heritage and present a systematised overview of the country’s artistic and architectural evolution were made in the Lithuanian and Polish scholarly world in the period between uprisings (1831–1863). Both Vilnius periodicals “Wizerunki i roztrząsania naukowe” and “Athenaeum” and Warsaw publications “Biblioteka Warszawska” and “Pamiętnik sztuk pięknych” published articles that considered the possibility to write the country’s art history. Contemporary authors actually wrote “The Polish Art History”; however, the researchers of the 19th c. history considered the concepts “Polish art” or “Poland’s fine arts” to encompass the artistic heritage of the Polish-Lithuanian Commonwealth; therefore, the works of art and architecture present in the territory of Lithuania were viewed in the context of artistic heritage of the commonwealth. The patriotic aspiration to collect and preserve historical monuments, testifying the history of the State which had lost its independence, and the changes which had been going on in historiography in Western Europe, as well as new ideas in the philosophy of art determined the need to reflect the country’s own history of art. Teachers at Vilnius University also urged to pay attention to own artistic heritage. Nevertheless, the attempts to write the country’s history of art were restricted by the nationalist standpoint typical of the 19th c., which forced to evaluate the works of artists from other countries as something alien, and a too intense wish to find the same patterns in the country’s artistic heritage as presented by other Western European researchers when analysing the development of the universal history of art.