NKVD-NKGB vaidmuo vykdant Lietuvos lenkų repatriaciją (1944-1947 m.)

LTSSSR vadovybės inspiruotas 1944 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos SSR ir komunistinės Lenkijos repatriacinis susitarimas lėmė didelius lenkų migracinius procesus iš Lietuvos 1945-1946 m. Jų metu į Lenkiją išvyko 180-190 tūkst. asmenų. Dėl lenkų pogrindžio negatyvios pozicijos migracijos atžvilgiu ir raginimų likti Vilniaus krašte repatriacija iš pat pradžių pradėjo strigti. Todėl buvo pasitelktos represinės sovieti nės struktūros - NKVD-NKGB, kurios kovos su lenkų pogrindžiu Lietuvoje tikslais forsavo repatriaciją. Sovietinis saugumas stengėsi kontroliuoti registracijos ir repatriavimo procesus. Tam tikromis prievartos ir spaudimo priemonėmis (registracijos Vilniuje suvaržymai, areštai ir kt.) lenkai gyventojai buvo skatinami išvykti į Lenkiją. Beveik visa lenkų bendruomenė (ypač buvę Lenkijos valstybės tarnautojai Vilniaus krašte, inteligentija, turtingesni miestiečiai ir kt.) buvo priešiškai nusiteikę sovietinės valdžios atžvilgiu, ypač paaiškėjus, jog Vilnius nepriklausys Lenkijai, o Pietryčių Lietuvoje 1944 m. antroje pusėje - 1945 m. pirmoje pusėje veikęs lenkų pogrindis trukdė sovietizuoti šią teritoriją. Todėl didelė dalis lenkų buvo laikoma priešiškais sovietiniam režimui. Juos siekta priversti išvykti į Lenkiją. NKVD-NKGB represinėmis priemonėmis vykdė SSSR ir LSSR aukščiausios partinės vadovybės, jų sukurtų repatriacinių struktūrų tikslus siekiant sunaikinti lenkų pogrindį Pietryčių Lietuvoje, sumažinti lenkų pogrindžio dalyvių ir rėmėjų bazę, palaužti lenkų pasipriešinimą pačiai repatriacijai.

ENThe repatriation agreement of 22 September 1944 between the Lithuanian SSR and the communist Poland inspired by the authorities of the USSR caused huge migration processes of Poles from Lithuania in 1945–1946. About 180,000–190,000 people left Lithuania. The repatriation process was rather problematic from the very beginning because of the negative attitude towards the repatriation expressed by the Polish underground and its efforts to persuade the repatriated to stay in Vilnius. This was the reason why Soviet authorities applied repressive measures. Soviet security organisations tried to control the processes of registration and repatriation. Through certain repressive measures (restrictions applied with regard to the registration in Vilnius, arrests, etc.) Polish residents were encouraged to move to Poland. Almost the whole Polish community (especially former Polish servants in the region of Vilnius, the intelligentsia, wealthier city residents, etc.) were hostile to the Soviet authorities, especially after it became obvious that Vilnius will not belong to Poland, and Polish underground organisations operating in Southeast Lithuania impeded the process of the sovietisation of the territory. Therefore, a great part of Poles were considered hostile to the Soviet regime. Attempts were made to force them to move to Poland. Repressive measures implemented by the NKVD–NKGB were aimed at achieving the goals of the highest party authorities of the USSR and Lithuanian SSR and their repatriation structures, i.e. to destroy Polish underground organisations in southeast Lithuania, to reduce the base of participants and supporters of the Polish underground, and to break down the resistance of Poles to the repatriation.