LTVargonų mokyklos tradicija Lietuvoje turi savo šaknis: tai bažnyčių vargonininkų veikla, jų darbas su chorais ir mokymas groti, parengti būsimą pamainą. Iškilesni vargonininkai netgi rengdavo meistriškumo kursus, apmokydavo visos Lietuvos provincijų vargonininkus. 1892 m. J. Naujalis pradėjo Kauno Katedroje vargonų mokymo kursus, iš kurių išaugo ir muzikos mokykla, ir Kauno konservatorija. Pirmoji vargonų mokykla buvo įkurta Rokiškyje 1873 m., nuo 1883 m. jai vadovavo garsus pedagogas, išugdęs apie 200 vargonininkų, čekas Rudolfas Liehmannas. Galima kalbėti apie kelias skirtingas Lietuvoje veikusias vargonų mokyklas: 1) J. Naujalio mokykla – tradicijų pagrindas; 2) Z. Aleksandravičiaus mokykla: sisteminis lūžis – italų mokykla; 3) J. Žuko mokykla (neįgyvendinti katalikiškojo modernizmo siekiai) – prancūzų mokykla; 4) J. Karoso mokykla – vokiečių mokykla, iš dalies išlikusi ir sutvirtėjusi kitomis sąlygomis; 5) L. Digrio mokykla – šiuolaikinės lietuvių mokyklos kūrybiškumo pagrindas; 6) Naujoji vargonų mokykla (po nepriklausomybės atgavimo), G. Kviklio vadovaujamos klasės siekiai: tradicijų atkūrimas ir plėtra; 7) Religinės muzikos vargonų mokyklos: Rokiškis, Marijampolė (liturginė specifika). Straipsnyje analizuojama šių mokyklų veikla. Daroma išvada, jog lietuviška vargonų mokykla, didžiausią pakilimą išgyvenusi vadovaujama L. Digrio, dabar yra suskilusi į savitus religinius-koncertinius centrus, kuriuose labai daug vertybių kyla iš asmenybes suformavusios L. Digrio metodikos. Jos pagrindiniai bruožai: aukštos klasės virtuozinė technika ir šiuolaikinės muzikos sklaida.
ENThe tradition of organ playing schools in Lithuania has its roots: these are activities of church organ players, their work with choirs and the ability to play and train future organ players. Prominent organ players even organised excellence courses and trained organ players from all Lithuanian regions. In 1892, J. Naujalis launched organ playing courses in the Cathedral of Kaunas, which later developed into a music school and the Music Academy of Kaunas. The first school for organ players was established in Rokiškis in 1873, and from 1883 it was headed by Rudolf Liehmann – a famous Czech pedagogue, who trained about 200 organ players. Several different Lithuanian schools for organ players can be mentioned: J. Naujalis’s school – the basis of traditions of organ players; 2) Z. Aleksandravičius’ school: a systemic turning point – an Italian school; 3) J. Žukas’s school (unachieved aspirations of the Catholic modernism) – a French school; 4) J. Karosas’s school – a German school, which was partially preserved and established under other conditions; 5) L. Digrys’s school – the basis of the creativeness of the contemporary Lithuanian school; 6) the new organ school (after the restoration of independence), goals of the class headed by G. Kviklys: restoration and development of traditions; 7) Schools of religious organ playing: Rokiškis, Marijampolė (liturgical specifics). The article analyses activities of these schools. The author concludes that the Lithuanian school of organ playing mostly flourishing under L. Digrys is now divided into religious-concert centres with a great many of virtues stemming from the personality-building L. Digrys’s methodology. Its main characteristics are high class virtuoso technique and dissemination of contemporary music.