Generalinė repeticija: kultūrinė antinacinė rezistencija Lietuvoje

LTStraipsnyje kalbama apie vadinamosios tautinės nepriklausomybės stovyklos rezistencinę veiklą neliečiant komunistinio, žydų ar lenkų pasipriešinimo, kuris skyrėsi savo mastu, pobūdžiu, tikslais. Nagrinėjama ta pasipriešinimo dalis, kurią galima pavadinti kultūrine rezistencija. Taip pat straipsnyje siekiama parodyti antinacinės kultūrinės rezistencijos ir kultūrinės Lietuvos inteligentijos veiklos sovietmečiu panašumus norint atskleisti galimai egzistavusį perimamumą tarp antinacinės ir antisovietinės kultūrinės rezistencijų. Žmonių elgesys vokietmečiu buvo tarsi atsakas į sovietmečiu vyravusią baimę ir frustraciją. Straipsnyje atskleidžiama, jog naciai net nebandė sunaikinti visuomenės ją suskaldę. Taip susiklostė palankios sąlygos tautinei, kultūrinei lietuvių veiklai. Susiformavo neginkluota kultūrinė rezistencija Lietuvoje, kuri turėjo šias sąlygas: institucinius veiklos kanalus, vieningą tautinį diskursą, pajėgų mobilizuoti visų sluoksnių lietuvius. Taip pat straipsnyje išskiriami trys nacių ir lietuvių santykių kultūrinėje sferoje laikotarpiai. Akcentuojama, kad sovietmečiu užgniaužtas kultūrinis gyvenimas vokietmečiu sužydėjo. Kultūra tapo pagrindine pasipriešinimo dalimi ir kartu jo esme. Aptariamas inteligentijos vaidmuo, kuri dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių turėjo prisiimti atsakomybę už tautos, jos kultūros likimą. Straipsnyje teigiama, jog kultūrinė rezistencija, skatinanti idealizmą, turėjo nemažai įtakos tuometinio jaunimo formavimui, iš kurių vėliau kilo partizanai ir būsimi disidentai bei sovietmečio kultūrinės rezistencijos dalyviai.

ENThe article discusses resistant activities of the national independence camp, without touching upon communist, Jewish or Polish resistance, which differed in terms of its scope, nature and goals. The author analyses the part of resistance, which could be called cultural resistance. The article also seeks to demonstrate similarities in activities of anti-national cultural resistance and Lithuanian cultural intelligentsia in the Soviet period in order to reveal a possible transition from the anti-national to anti-Soviet cultural resistance. People’s activities in the German period resembled a certain response to the fear and frustration prevailing in the Soviet period. The article reveals the fact that the Nazi did not even try to destroy society by splitting it. This provided favourable conditions for national and cultural activities of Lithuanians. A non-armed cultural resistance in Lithuania formed. It had the following conditions: institutional activity channels, a unified national discourse able to mobilise Lithuanians of all layers. The article also distinguishes three periods in the cultural sphere of relations between the Nazi and Lithuanians. It is emphasised that the cultural life supressed in the Soviet period blossomed in the Nazi period. Culture became the key part and the essence of resistance. The role of the intelligentsia, which had to take responsibility for the nation and the fate of its culture, is discussed. The article claims that the cultural resistance encouraging idealism had a considerable impact on the formation of the then youth – future partisans, dissidents and participants of the cultural resistance in the Soviet period.