X a. pab.–XIII a. pr. krikščioniškųjų misijų sklaidos klausimas baltų christianizacijos požiūriu

LTDisertacijos darbo objektas – krikščioniškųjų misijų sklaidos (raidos bei kaitos) baltų gyvenamajame masyve nuo X a. pab. iki XIII a. pr. klausimas. Darbinė hipotezė – krikščioniškąsias misijas nėra tikslinga skirstyti į taikias ir karines, nes ir vienose ir kitose buvo prievartos formų (nekvestionuojant „grynai“ taikių misijų darbo metodų, kaip pamokslavimo, disputų ir pan., kurios apibudinamos kaip Wortmission ir Tatmission). Tačiau šioji prievarta buvo skirtinga istorijos subjektams ir istorijos objektams. Valdovai, padedami misionierių, savo pavaldinių atžvilgiu vykdė socialinę prievartą, tuo metu užkariautojai, šalia socialinės prievartos vykdė ir politinę. Tokiu būdu sprendžiamas krikščioniškųjų misijų ir Kryžiaus karų Baltijos regione tarpusavio santykio klausimas. Kryžiaus karai nėra krikščioniškų misijų dalis, o Vokiečių ordino vykdyti užkariavimai. Užkariavimai, bet ne krikščioniškų misijų prievartinis pobūdis lėmė, kad Lietuva taip vėlai tapo christianizuota. Tyrimas parodė, kad tiek Karolingų, Otonų, tiek ir mums aktualiam XI–XIII a. pr. laikotarpyje ne tik teoriniame lygmenyje buvo laikomasi Grigaliaus Didžiojo misijinio darbo postulatų (pirmiausia Wortmission, Tatmission). Šiuo požiūriu misijų skirtumų buvo tiek, kiek jų reikalavo to meto skirtingos sąlygos, geografinė erdvė ir misionieriaus santykis su politiniu elitu. Taigi nebuvo esminių skirtumų tarp misijų teorijos ir praktikos net ir prasidėjus Kryžiaus karų epochai. Šių skirtumų nepastebime ir baltų genčių gyvenamame areale mūsų apsibrėžtų chronologinių ribų kontekste.

ENThe subject of the thesis is the issue of dissemination (development) of Christian missions among the Baltic dwelling massive from the end of the 10th century till the beginning of the 13th century. The hypothesis is that it is not viable to classify the Christian missions into peaceful and military, since both had certain forms of violence (without questioning the working methods of the purely peaceful missions, such as preaching, disputes, etc., defined as Wortmission and Tatmission). However, the violence was different with regard to the subjects and objects of history. The monarchs, with the help of missionaries, performed social duress with regard to their subordinates, while the conquerors executed both social and political duress. This was the way for resolution of the issue of mutual relations between the Christian missions and crusades in the Baltic Region. Crusades were not a part of Christian missions, but military conquests, executed by the German Order. It was the conquests, and not the violent nature of Christian missions that determined that Lithuania became Christianized. The study showed that in the Carolingian, Ottons’ and in the time period of the 11th – 13th century, relevant to us, the postulates of missionary works by Pope St. Gregory were observed not only on the theoretical level (first and foremost Wortmission and Tatmission). In this regard the missions were different to the extent, required by the different conditions, geographic area of the time and the relations between the missionaries and the political elite. Therefore there were no essential differences between the theory and practice of the missions even after the commencement of the epoch of Crusades. The differences are also not observed in the Baltic tribes’ habitat in the context of the defined chronological limits.