Lietuvos filosofų, pedagogų, švietėjų indėlis klojant kūno kultūros, sporto mokslo pamatus

LTSporto mokslo pagrindinė funkcija - pažinimas. Sporto mokslas kaip atskira integraliųjų mokslų kryptis, pradėjo formuotis XX a. Nors ir negausi išlikusi medžiaga apie atletų rengimąsi Olimpijos žaidynėms, tačiau stebina jau tada buvusia sportinio rengimo sistema, kuri rėmėsi anatomijos, fiziologijos, psichologijos mokslas. Tam reikėjo specifinių kultūrinių veiksnių visumos. Kūno kultūros, sporto mokslui, turinčiam savo tyrimo objektą, mokslinę teoriją ir kt. taip pat reikėjo tam tikrų veiksnių visumos. Kol jų nebuvo, vyravo atskirų tyrimų sritys, kryptys. Lietuvoje kūno kultūra, sportas visų pirma pradėti nagrinėti teoriniu, edukaciniu, sveikatos požiūriais. Čia, kaip ir visoje Europoje (Spenceris ir kt.) neįkainojamą vaidmenį suvaidino Lietuvos filosofai, kultūrologai, pedagogai, švietėjai. A. Sniadeckis dar pačioje XIX a. pradžioje nagrinėjo vaikų fizinį auklėjimą, prasmingus žaidimus ir pramogas propagavo vyskupas M. Valančius (XIX a. vidurys), fizinio lavinimo teorijos klausimus aptarė St. Šalkauskis (XX a. pradžia), žmogaus judesius, jų esmę, svarbą, mokymą ir tobulinimą - Vydūnas, V. Sezemanas, pilnutinį (dvasinį ir fizinį) ugdymą- St. Šalkauskis, V. Kudirka, Vydūnas, A. Maceina, V. Sezemanas. Šių ir kitų Lietuvos filosofų, pedagogų, švietėjų mintys ir išvados reikšmingos ir mūsų dienų kūno kultūros, sporto mokslui.