Tuštumos samprata daoizme ir fenomenologijoje bei jos raiška dailėje

LTDisertacija skirta tuštumos problematikos lyginamajai analizei klasikiniame daoizme, Vakarų fenomenologinėje filosofijoje ir meno sampratoje, kinų bei Vakarų dailėje, todėl šioje tarpdisciplinėje disertacijoje konceptualiai gretinamos filosofinė, kultūrologinė ir menotyrinė prieigos. Pagrindinis darbo tikslas – išnagrinėti tuštumos raišką daoizme, Vakarų fenomenologinėje filosofijoje, daoistams ir fenomenologams artima tuštumos samprata raišką kinų peizažinėje estetikoje ir pasirinktų Vakarų dailininkų kūryboje. Disertacijoje siekiama išryškinti, kuo redukcijos, tuščios sąmonės ir kiti fenomenologinės estetikos aspektai bei metodologiniai instrumentai yra parankūs daoistinės estetikos analizei ir padeda suprasti ar išnagrinėti daoizme ir kinų peizažinėje estetikoje regimos tuštumos, neužbaigtumo specifiką. Tapyboje siekiama išnagrinėti daoistams artimos pozityvios tuštumos raiškos būdus, fenomenologinį žvilgsnį į tikrovę. Disertacijoje grindžiama hipotezė, kad tiek daoistams, tik Vakarų fenomenologams būdinga pozityvi tuštumos samprata ir fenomenologinis aprašymas čia yra parankiausias.Disertacijoje argumentuojama, kad daoistinių sąvokų daugiareikšmiškumas lemia tai, jog tuštuma daoizme įgauna labai skirtingus pavidalus ir atsiveria kosmogoniniame, ontologiniame, epistemologiniame lygmenyse, estetiniu aspektu ir kaip esminis sąmonės pavidalas bei (ne)veikimo būdas. Grindžiama mintis, kad tiek daoizme, tiek fenomenologinėje filosofijoje ir meno sampratoje tuštuma dažniausiai suvokiama kaip pripildyta, pozityvi tuštuma, kuri yra visa ko potencija. Galiausiai parodoma, kad daoistams ir Vakarų fenomenologams artima tuštumos samprata atsiveria per meno kūrinius, ypač kinų monochrominėje peizažinėje estetikoje ir kai kurių postimpresionistų bei modernistų dailėje, o dailė yra tinkamesnė už žodžius norint išreikšti daoizmui ir fenomenologijai artimą tuštumos sampratą. Pagrindinis disertacijos metodas yra fenomenologinis, kuris laikomas tinkamiausiu pasirinktos problematikos analizei.

ENThis thesis analyses topic of a relationship between early classic Daoism, Western phenomenological philosophy and art theory, inclusive of Chinese monochromic and Western postimpressionistic landscape aesthetics and painting. Thus thesis has interdisciplinary character and conceptually compares philosophical, culturological and critical art approaches in order to disclose the expanding modes of awareness of emptiness. The thesis aims to explicate the ways in which methodological procedures of reduction can disclose emptiness in aesthetics and specifically in Daoist aesthetics, leading to an understanding of incompletion and visual emptiness in Daoist and Chinese landscape paintings. The main hypothesis of the dissertation is that a positive concept of emptiness is characteristic to these schools while the analytical approach is not sufficient for disclosing the awareness of emptiness. The author argues that the multi-meaningfulness of Daoistic concepts and especially concept of Dao determines that emptiness in Daoism takes different shapes and uncloses in a cosmological, ontological and epistemological levels, in an aesthetic aspect and as an essential shape of the consciousness and a mode of (non)doing. Emptiness in Daoism, phenomenological philosophy and the concept of art is often realized as thick, positive emptiness which is the potency of everything. The concept of close emptiness for Daoists and Western phenomenology specialists is revealed through the works of art, especially in Chinese monochromic landscape aesthetics and art of some postimpressionists and modernists. In order to access the awareness of “emptiness” the most productive is phenomenological description.