Living in truth: an aspect of professional ethics in the university

LTPagal visuotinai naudojamus kriterijus, dėstymas universitete laikytinas pagalbą teikiančia profesija. Minėtieji kriterijai yra šie: 1) specializuotas išsilavinimas, įgytas universitete ar kitoje aukštojo mokslo įstaigoje; 2) profesionalus konkrečios ir visuomenės gerovei būtinos srities išmanymas; 3) tarnavimas visuomenei kaip svarbiausias profesijos bruožas ir altruistinis pašaukimas šiam darbui kaip svarbiausias profesijos pasirinkimo motyvas; o taip pat 4) profesionalo autonomija ir profesijos savivalda. Profesinė autonomija suvokiama kaip visuomenės patikėta privilegija, gaunama mainais už altruistinę veiklą ir rūpinimąsi visuomenės gerove. Jei universitetas praranda altruizmą, atsiranda pavojus, kad jis praras ir autonomiją. Universitetai yra svarbiausios pasaulinės civilizacijos institucijos: beveik visi pasaulio politiniai lyderiai ir iškiliausi profesionalai yra įgiję universitetinį išsilavinimą. Universitetai daro milžinišką (ilgalaikę) įtaką visai civilizacijai. Jie teikia ne vien mokslo žinių ar techninių įgūdžių, bet ir supažindina studentus su profesine kultūra. Socializacijos procesas pirmiausia pasireiškia per studento ir pedagogo santykius ir per tai, kaip pedagogas atlieka savo profesines pareigas. Korumpuotoje visuomenėje studentai patenka į vidutinybių, nekompetentingumo ir korupcijos aplinką, sukurtą atitinkamai dirbančių pedagogų. Sekdami savo pedagogų pavyzdžiu, studentai integruojasi į pataikavimo, pavydo, vidutinybių ir korupcijos kultūrą.Remdamasi tokia prielaida, drįsčiau teigti, kad kultūrinio nekompetentingumo ir korupcijos reforma turėtų prasidėti būtent universitetuose, ir pradėti ją turėtų asmenybės su teigiama nuostata/požiūriu į profesinę pedagogo etiką. Universitetų reforma per juose vykstančią studentų kultūrinę socializaciją gali daryti „nutekėjimo“ poveikį visai visuomenei. Vaclavo Havelo „gyvenimo su tiesa“ koncepcija laikytina tokios reformos modeliu. Tarp Havelo pavyzdžių ir padėties universitetuose galima rasti penkias paraleles. Pirma, iš pedagogų reikalaujama ne tiek kompetencijos, kiek lojalumo savo „gildijai“ ar padaliniui. Antra, lygiagrečiai su šiais reikalavimais, atsiranda sunkiasvoris „iš viršaus į apačią“ vadovavimo stilius, kai nelinkstama įsiklausyti į konstruktyvius pasiūlymus „iš apačios“. Trečia, dažnai pasitaiko aplaidaus abejingumo darbui atvejų, kai pedagogui neįdomu ar nesvarbu, kiek kurso programa ar dėstymo metodai skatina mokymąsi. Ketvirta, (neretai kartu su trečiajame punkte pateikta situacija) pasireiškia standartų nepaisymas. Penkta, veikia vartotojiškos visuomenės vertybių sistema; tai reiškia, kad siekiama kuo daugiau materialinės ir finansinės naudos įdedant kaip galima mažiau darbo. „Gyvenimo su tiesa“ praktika naikina visus penkis universitetinės korupcijos požymius ir iškelia objektyvumo, skaidrumo ir tikėjimo tuo, ką darai, vertybes. Šių vertybių pripažinimas skatina elgtis su studentais kaip su pagarbos vertais žmonėmis ir vertingais visuomenės nariais. Be tokios reformos universitetai ir jų pedagogai rizikuoja prarasti profesinę autonomiją ir akademinę laisvę.

ENUniversities are the most dominant institutions of world civilization, since almost all the leaders in politics and the professions are educated there. But universities teach more than scientific knowledge and technical skill. They also socialize students into Professional culture. This socialization occurs primarily in the student-teacher relationship, and by the deportment of the teacher in carrying out her Professional duties as a teacher. Given these premises, I argue that reform of cultural incompetence and corruption must begin in the universities with the individual teachers initiating reform in their own personal approaches to the professional ethics of teaching. I apply Vaclav Havel's concept of "living in truth" as a model for such reform. I conclude by showing that without such reform, universities and university teachers stand in danger of losing their professional autonomy and academic freedom.