Pirmavaizdis ir meninės kūrybos normos XX a. pirmos pusės lietuvių estetikoje

• Prototype and standards of artistic works in Lithuanian aesthetics (1900-1940)
• Prototype and the norms of artistic creation in early 20th century Lithuanian aesthetics

LTTarpukario Lietuvos filosofinėje estetikoje vyravo nescholastinė kryptis, kurioje svarus vaidmuo nagrinėjant grožio ir meno klausimus, teko sąvokai „pirmavaizdis“. Kitaip nei A. Jakštui, kuris grožio aptartyje akcentavo „aukso vidurio“ proporciją bei matematiškai apskaičiuojamą tvarką, išsamiau ontologinius grožio pagrindus nagrinėjusiam S. Šalkauskui grožį lemia daikto idėjos, kildintinos iš jo idealiojo tipo arba pirmavaizdžio, įsikūnijimo medžiagoje tobulumas. Sąvoką „pirmavaizdis“ vartodamas ne ontologinių grožio pagrindų, o kūrybos proceso aptartyje, S. Šalkauskas suteikė jai kiek kitokį turinį: meno kūrinio atitikimas ar neatitikimas pirmavaizdžiui reiškia pavykusį ar nepavykusį meninio sumanymo įgyvendinimą. Beveik dešimtmečiu vėliau už S. Šalkauskį ir A. Jakštą kultūriniame gyvenime reiškęsis katalikiškosios filosofijos atstovas J. Grinius siekė sušiuolaikinti savo pirmtakų estetiką, sušvelninti meno sampratų normatyviškumą. Tikrovės stilizavimą kritikas apriboja mimetinio santykio su tikrove reikalavimu: žmogui neskirta sukurti „naujų esminių formų“, todėl menininkas naudojasi Dievo sukurtosios gamtos formomis, jas tik „perkeisdamas“. „Pakeitimas“ leidžiamas tik iki tam tikros ribos: tikrovės daiktai privalo likti atpažįstami. Lietuviškosios katalikiškosios estetikos atstovų A. Jakšto, S. Šalkausko, J. Griniaus estetinėse pažiūrose, kurių pagrindas – vienaip ar kitaip traktuojamų grožio normų laikymasis, pripažįstama tik klasikinės paradigmos ribose „įsitenkanti“ kūryba ir daugiau ar mažiau priešinamasi perimti modernizmo patirtį lietuvių mene.Reikšminiai žodžiai: Lietuvių estetika; Normatyvinė meno teorija; Prototipas; Modernizmas; 20th century Lithuanian aesthetic; Normative art theory; Prototype; Modernism in art.

ENLithuanian philosophical aesthetics of the interwar period was dominated by non-scholastic direction, which assigned an important role to the concept of “prototype” in discussing the issues of beauty and art. Differently from A. Jakštas, who emphasized the “golden ratio” and mathematically calculated order in discussion of beauty, S. Šalkauskis, who researched ontological basis of beauty in more depth, thought beauty to be determined by ideas of a thing traced back to their ideal type or prototype, fluency in embodying it within material. By using the concept of “prototype” not in reference to the ontological basis of beauty, but in discussing creative process, S. Šalkauskas imparted it with slightly different content: correspondence/non-correspondence of a piece of art to a prototype means (un)successful implementation of an artistic endeavor. A representative of Catholic philosophy J.Grinius, who came to be an active contributor to the cultural live almost a decade after S. Šalkauskis and A. Jakštas, aimed to modernize aesthetics of his predecessors, to relax normative imperatives of art concepts. The critic limits stylistic interpretation of reality by the requirement of mimetic relation with reality: individual is not destined to create “new essential forms”, therefore an artist is using natural forms created by God, only “modifying” them. Aesthetic views of representatives of Lithuanian catholic aesthetics – A. Jakštas, S. Šalkauskis, J. Grinius – whose basis is observation of beauty standards interpreted one way or another, recognize only creative work that “fits” into the boundaries of the classical paradigm and resist attempts to embrace the experience of modernism.