Kvėdarnos apylinkų šventvietės
LTStraipsnis skirtas senosios – ikikrikščioniškos – žemaičių religijos šventvietėms Kvėdarnos (Šilalės r.) apylinkėse. Tokių vietų: šventų kalnų, laukų, akmenų, daubų, ąžuolų, upelių ir šaltinių užregistruota beveik trys dešimtys (įskaitant sunaikintus objektus). Duomenų apie jas teikia archeologijos, istorijos, kalbotyros ir folkloro šaltiniai. Paminėtini menami religiniai centrai prie Alkupio (to paties pavadinimo upelis, Šventkalnis su jo kryptimi vedančia kūlgrinda, dauba, akmuo su pėda) ir Lembo kaimų (šventas akmuo po katalikų koplyčia, šaltinis, Alkos kalnas, Alkos pieva, akmuo, vadinamas Velnio krase, Velnio dauba su akmeniu). Ypatingo dėmesio nusipleno krėslo formos akmuo prie Padievaičio piliakalnio. Šiuo metu tai vienintelis toks paminklas Lietuvoje ir už jos ribų. Jo vertę dar labiau padidina hipotezė, jog nuo XIII a. pabaigos iki 1329 m. Padievaičio piliakalnyje stovėjo didžiojo Lietuvos kunigaikščio pilis. Su ja sietinas ir šventvietės egzistavimas. Kvėdarnos apylinkių šventvietės atstovauja ryškiausioms Vakarų Lietuvos – kuršių ir žemaičių – šventviečių tradicijoms (Alkos kalnai, šventi miškai ir medžiai, šventi akmenys paupiuose). Tarp lokalinių, vidurio Žemaitijai būdingų šventviečių, paminėtinos sakralųjį statusą turinčios daubos arba balos prie priešistorinių laidojimo vietų, taip pat stulpo formos akmenys (stabakūliai), Saulės ir Laumės vardais vadinami kalnai. Pagrįsta manyti, jog jie kilę iš I tūkstantmečio antros pusės – II tūkstantmečio pradžios laikotarpio. Dalis šventviečių veikė valstybės laikotarpiu iki pat oficialaus krikščionybės įvedimo ir po jo, puoselėjamos kaime gyvenančių valstiečių (Gvaldų miško šventvietės pavyzdys). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Šventvietės; Kvėdarna; Vakarų Lietuva; Sacred places; Kvėdarna; Western Lithuania.
ENThe article is dedicated to the holy spots of the old, i. e. pre-Christian religion of Samogitians in the area of Kvėdarna (Šilalė District). The number of such registered places: holy hills, fields, stones, hollows, oaks, creeks and springs, reaches almost thirty (including the no longer existing objects). The data is provided by archeological, historic, linguistic and folklore sources. The religious centers include those by the villages of Alkupis (the Alkupis creek, Šventkalnis holy hill with the Kūlgrinda path leading towards it, the hollow and the stone with a footprint) and Lembas (the holy stone beneath the Catholic chapel, the spring, the Alka hill and meadow, the Devil’s hollow with the Velnio Krase stone). The armchair-shaped stone by the Padievaitis mound deserves special attention, since it is unique both in Lithuania and in the world. Its value is also enhanced by the hypothesis that a castle of a Grand Duke of Lithuania was in existence on the Padievaitis mound from the end of the 13th century till 1329. The existence of the holy spot is also related to the stone. The holy spots of Kvėdarna area represent the most prominent traditions of the Western Lithuanian nations – Curonians and Samogitians (Alka hills, holy trees and forests, holy stones by riverbanks). Among the local holy spots of the middle Samogitia there also are sacred hollows and puddles by pre-historic burial sites as well as pillar-shaped stones and the hills by the names of Saulė and Laumė. They are thought to be in existence since the era of the end of the second half of the 1st millennium – the beginning of the 2nd millennium. A part of the holy spots was active during the period of existence of the State, till the official introduction of the Christianity and even afterwards were nurtured by the local village peasants (the example – the holy Gvaldai forest).
