Kanto etika katalikiškojo apšvietos teoretiko požiūriu

LTVilniaus imperatoriškojo universiteto gyvavimo metais (1803-1832) filosofijos profesoriai Johannas Heinrichas Abichtas, Janas Sniadeckis, Andrius Sniadeckis, Juozapas Vaitiekus Goluchovskis ir Angelas Daugirdas išsakė savo požiūrį į klasikinę vokiečių filosofiją, ypač į autonominę Immanuelio Kanto etiką. J. Sniadeckis labiausiai domėjosi Lietuvos inteligentijos ir besimokančio jaunimo moralinio atgimimo problema. Labiausiai žinomas ne teorinis pažintinis, o pragmatiškai sociologinis Kanto filosofijos aiškinimas. Vilniaus universiteto rektorius neigė Kanto filosofiją už jos terminijos aprioriškumą, fundamentalių darbų neaiškumą ir nesuprantamumą tautinės kalbos skaitytojui. Jis buvo priešiškas vokiečių idealizmui. Svaresnius argumentus prieš Kanto etiką mėgino pateikti Vilniaus universiteto profesorius Daugirdas, Kanto filosofijos pirmųjų šaltinių išmanytojas ir jo praktinio imperatyvo modifikuotojas. Daugirdas buvo paskutinis Universitete Apšvietos empiristinės filosofijos ir krikščioniškosios etikos atstovas, idealizmo, panteizmo, skepticizmo, Kanto filosofijos ir etikos kritikas. Daugirdas drąsiai kritikuoja pirmosios moralinės taisyklės kūrėją už etinį jos formalistiškumą, kad ji esanti per daug abstrakti, nereali ir pernelyg vienpusė. Ši taisyklė neturėtų būti suvokiama apodiktiškai ir besąlygiškai. Antrąją Kanto moralės taisyklę, formulavusią pagrindinę asmens pareigą elgtis taip, kad kiekvieną protingą būtybę ir savo protingą prigimtį laikytų savitikslėmis, o ne būtina priemone, Daugirdas patikslino ir papildė, kad taisyklės prasmės būtų aiškios ir lengvai taikomos praktiškai, o sumodernintoje taisyklėje vyrautų poelgio kokybės vertinimas.Reikšminiai žodžiai: Daugirdas; Daugirdas.

ENDuring the existence of Vilnius Imperial University (in 1803-1832), philosophy professors Johann Heinrich Abicht, Janas Sniadeckis, Andrius Sniadeckis, Juozapas Vaitiekus Goluchovskis and Angelas Daugirdas expressed their view of the classical German philosophy, especially of the autonomous ethics of Immanuel Kant. J. Sniadeckis was mostly interested in the problem of moral resurrection of Lithuanian intelligentsia and academic youth. Not the theoretic cognitive, but pragmatically sociologic interpretation of Kant’s philosophy is mostly known. The rector of Vilnius University denied Kant’s philosophy for the apriority of its terminology, vagueness and impenetrability of its fundamental parts to a reader. He was antagonistic to the German idealism. Stronger arguments against Kantian ethics were attempted to be provided by Vilnius University Professor Daugirdas, who was a connoisseur of the primary sources of Kant’s philosophy and a modifier of his practical imperative. Daugirdas was the last representative of empiric philosophy of the Enlightenment and the Christian ethics in the University, a critic of idealism, pantheism, skepticism, Kant’s philosophy and ethics. He bravely criticized the creator of the first formulation of the moral imperative for its ethic formalism, abstractness, unreality and one-sidedness. According to Daugirdas, the formulation should not be perceived apodictically and unconditionally. Daugirdas also clarified and supplemented Kant’s second formulation, which stated that the rational being must act with reference to every rational being (whether oneself or another) so that it is an end in itself in its maxim, in order for the meanings of the formulations to be clear and easily comprehended and applied in practice, and for the evaluation of quality of acts to be prevailing in the formulation.