Native realm revisited : Mickiewicz's Lithuania and Mickiewicz in Lithuania
LTStraipsnyje aptariamos dvi glaudžiai tarpusavyje susijusios temos: pirmoji – tai pranašiško Adomo Mickevičiaus įvaizdžio ir lietuviškojo konteksto ryšys; atroji – paradoksalus rašytojo vaidmuo lietuvių nacionalinės tapatybės formavimesi. Svarstymai pradedami nuo dviejų neįprastų Mickevičiaus tekstų vertimų – vienas iš tekstų pavadinimu „Żywiła“ buvo išverstas jau 1822 m., tačiau daugiau nei amžių dūlėjo rankraščiuose, kol galop buvo išspausdintas 1929 m. didesniame veikale, Simono Daukanto romantinėje LDK istorijoje „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Kitas tekstas – 1831 m. Paryžiuje pasirodžiusi brošiūra, kurią sudarė „Piligrimo litanija“ ir „Piligrimo malda“ – dvi baigiamosios A. Mickevičiaus mesianistinio manifesto „Lenkų tautos ir piligrimų knygos“ dalys. Lietuviškosios kultūros prielankumas A. Mickevičiui atskleidžia ideologinių konstruktų ir mitų, būdingų ne vienai Rytų Europos visuomenei, dinamiką. Modernios Lietuvos istoriją galima apibūdinti kaip tolydų reikšmių persikeitimą nuo Lietuvos, kaip LDK, sampratos, prie Lietuvos, kaip tautinės lietuvių valstybės, koncepcijos. Tačiau bandymai sulieti šias dvi koncepcijas žlugo, atverdami dar didesnę nesėkmę, kuria baigėsi pastangos įgyvendinti istorinį tęstinumą tarp LDK ir modernios Lietuvos. Šis neužpildomas plyšis taip pat negali būti ir ignoruojamas – jis yra sudėtinė šiuolaikinės lietuviškosios tapatybės dalis. Vieno žymiausių lietuvių, vadovaujantis pirmuoju Lietuvos sampratos aspektu, A. Mickevičiaus asmenybė ir gyvenimas simboliškai atspindi istorinio persikeitimo tarp dviejų ideologemų vyksmą.Reikšminiai žodžiai: Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz); Interpretacija; Istorinė atmintis; Komparatyvistika; Kultūriniai topai; Mesianizmas; Nacionalinė tapatybė; Romantizmas; Simonas Daukantas; Tautiniai mitai; Tautinė tapatybė; Vertimas; Adam Mickiewicz; Comparative literature; Interpretation; Messianism; National identity; National myths, national identity, historical memory, cultural topos; Romanticism; Simonas Daukantas; Translation.
ENThe article deals with two closely interrelated topics: the first one covers the link between the prophetical image of Adam Mickiewicz and the Lithuanian context; the second one reveals the writer’s paradoxical role in the development of the Lithuanian national identity. Considerations start from the translations of two unusual texts by Mickiewicz – one of them under the title “Żywiła” was translated as early as in 1822, however it gathered dust as a manuscript for over a century until finally it was published in a larger work, the romantic history of the Grand Duchy of Lithuania by Simonas Daukantas “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” in 1929. The second text is a brochure, published in Paris in 1831, which consisted of “Piligrimo litanija” and “Piligrimo malda”, two final parts of Mickiewicz’s messianist manifesto “Lenkų tautos ir piligrimų knygos”. The benevolence of the Lithuanian culture to Mickiewicz reveals the dynamics of ideological constructs and myths which are typical of Eastern European societies. The history of modern Lithuania can be described as a continuous change of meanings from the conception of Lithuania as the Grand Duchy of Lithuania to Lithuania as a national state of Lithuanians. However, attempts to merge these two concepts failed and lead to an even greater failure which terminated the efforts to implement the historical continuity from the Grand Duchy of Lithuania to modern Lithuania. This gap, which is impossible to bridge, can neither be ignored as it is a part of the modern Lithuanian identity. According to the first aspect of the concept of Lithuania, the personality and life of one of the most famous Lithuanians, Mickiewicz, symbolically reflects a historical exchange of two ideologhemes.
