Etymologisches zu litauisch lokšnus, šikšna und šykštus

LTStraipsnis skirtas lietuviškų būdvardžių „lokšnus“, „šikšna“ ir „šykštus“ etimologijai, pagrindinį dėmesį skiriant žodžio „lokšnus“ kilmei, leksiniams ir fonetiniams jo variantams baltų – slavų kalbose, o kitus du būdvardžius pasitelkiant tik kaip aiškinamąją priemonę pirmajam. Remdamasis daugiausia kalbininkų K. Būgos ir Pr. Skardžiaus pateiktais būdvardžio „lokšnus“ etimologiniais vertinimais ir spėjimais apie šio žodžio galimą kilmę, autorius ypač polemizuoja su K. Būgos pozicija, pažymėdamas, kad slavų ir lenkų kalbos šį žodį segmentavo kitaip, todėl K. Būgos siūlomas etimologinis variantas mažai tikėtinas. Autorius, remdamasis senųjų slavų - baltų kalbų pavyzdžiais, daro prielaidą, kad lietuviška priebalsių grupė „kš“ gali būti ne pradinė, o išvestinė. Keliamai hipotezei dėl „kš“ grupės žodžių su sufikso segmentu „n“ pagrįsti kaip paraleliniai variantai pasitelkiami žodžiai „lėkšnas“, „šerkšnas“, „kaniukšnė“ „kalkšnoti“, „girkšnoti“, jų galimi atitikmenys slavų kalbose, vokaliniai konsonantiniai variantai, deverbaliniai dariniai. Pažymimi valiariniai k/g, (k)s, (g)z, (k)i, (g)ž variantai. Aptardamas būdvardžio „šikšna“ etimologiją, autorius kelia hipotezes apie konversinės nazalizacijos galimybes ir jų nulemtas medialines reikšmes. Daroma išvada, kad trūkstant įrodymų baltų slavų kalbų etimologiniuose šių žodžių ir jų darybos tyrimuose, visi galimi vediniai gali būti traktuojami tik kaip darbinės hipotezės.Reikšminiai žodžiai: Baltų ir slavų kalbiniai santykiai; Daryba; Etimologija; Priebalsių įspraudimas; Vardažodžiai; Baltic and Slavic language relations; Consonant insertion; Derivation; Etymology; Lithuanian; Nominals.