Prigimtinė erdvė Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Prigimtinė erdvė Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje
In the Journal:
Metai. 2005, Nr. 7, p. 87-93
Keywords:
LT
Miestai ir miesteliai / Cities and towns; Poezija / Poetry.
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje aiškinamasi, kokiu būdu patiriama gyvenamoji erdvė kristalizuojasi kaip juslinio suvokimo struktūra, arba kitaip sakant, kaip supanti, išoriška erdvė tampa imanentiška kalbančiajam. Atkreipiamas dėmesys į nuoseklų erdvės kartojimąsi Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje. Išsiskiria dvi daugkartinio erdvės pasirodymo taktikos: prigimta erdvė kaip natūrali apsuptis (a), prigimta erdvė kaip suvokimo matrica (b). Pirmąja erdvė pasirodo kaip gan išsamiai aprašyta poetinio vyksmo vieta. Ji atsiskleidžia kaip aplinka, kurioje eilėraščio subjektas veikia, kurią patiria ar stebi. Antrąja erdvė rodosi per kalbančiojo įgūdžius; ji būdinga atvejams, kai prigimtinė erdvė tampa forma bekūniams siužetams (pvz., mitams ar literatūros kūriniams) įsivaizduoti. Suvokianti sąmonė juos įvietina būtent prigimtinėje erdvėje. Prigimta erdvė atsiskleidžia kaip įauganti į suvokimą ne tik vizualumu, bet ir akustinėmis bei kinestetinėmis galimybėmis (Veneros mergaitės juda prigimtinio reljefo užduotomis trajektorijomis). Asmenį supanti erdvė formuoja jo kūno galimybes. Kūniška patirtis pasirodo kaip persmelkianti visas asmens veiklas – jutimus, suvokimus, įsivaizdavimus, sapnus. Ji pasirodo kaip sutvirtinanti, sukabinanti ir išlaikanti poezijos vaizdus. Būtent ji teikia įsivaizduojamiems dalykams tikrumo pojūtį. Eilėraščiuose erdvė pasirodo kaip turinti galią kartotis. Kartodamasi ji veikia kaip vienas A. Nykos-Niliūno poetikos principų. Poetinė vaizduotė juda pagal kūno užduotas galimybes. Jos judesiai jų pačių gilumoje yra kūno motyvuoti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvių poezija; Prigimtinė erdvė; Juslinė patirtis; Egzodo poezija, lietuvių; Egzistencializmas; Gimtoji erdvė; Kalnas; Slėnis; Upė; Miestas; Egzotiška erdvė.

ENThe article discusses in which ways experienced, inhabited space crystallizes as a structure of sensual perception, or, in other words, how surrounding, external environment becomes immanent to a speaker. The author draws attention to a coherent repetition of space in Alfonsas Nyka-Niliūnas’ poetry. He distinguishes two tactics of multiple appearances of space: native space as natural surrounding (a), native space as a perception matrix (b). The first appearance of space is presented as fairly coherently described location of poetic action. It reveals itself as an environment, where the subject of a poem acts, where he experiences and observes. The second appearance reveals itself through skills of the speaker; it is found in instances, where native space becomes a form for imagining immaterial plots: for example, myths or literary works. Perceiving consciousness localizes them precisely in the native space. The native space reveals itself as taking root in perception not only in its visuality, but also in its acoustic and kinaesthetic possibilities: Venus girls move along trajectories of the native terrain. Bodily experience reveals itself as pervading all activities of a person: sensations, perceptions, imaginations, dreams. It reveals itself as reinforcing, tying up, and upholding poetic images. This experience provides imagined things with a sense of reality. In the poems, space appears as something having the power of repetition; in its repetition it acts as one of poetic principles of A. Nyka-Niliūnas. Poetic imagination moves along possibilities defined by the body; its movements, in their depths, are motivated by the body.

ISSN:
0134-3211
Related Publications:
Aukštas skliautas ir griuvėsiai slėnyje : dangaus semantika Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje / Manfredas Žvirgždas. Teksto slėpiniai. 2008, Nr. 11, p. 47-62.
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/1877
Updated:
2013-04-28 15:33:58
Metrics:
Views: 33
Export: