Aukštas skliautas ir griuvėsiai slėnyje : dangaus semantika Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje

LTStraipsnyje aptariamas vienas iš Alfonso Nykos-Niliūno poezijos vizualinės semantikos aspektų - kaip subjektas, palikęs namus ir atsidūręs atvirame lauke, regi dangaus skliautą. Iškeliama atvirumo ir uždarumo problema, atpažįstamos metaforos, kurių dėka kosminė erdvė įtraukiama į antropocentrinių verčių paradigmą. Poetas dangaus figūrą sieja su kultūros, vaizduojamojo meno simboliais, naudojasi dailės kūrinių modeliais komponuodamas poetinę regimybės perspektyvą. Dangus kartais virsta metaforišku žemės atspindžiu, laidojimo vieta, hermetiška paslapčių saugykla. Eilėraštyje "Mirusieji angelai" (1949) dangus siejamas su griuvėsiais, jo erdvė netekusi nuorodų į sakralumą, perkelta iš aukštybių į slėnį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vizualinė plotmė; Uždarumas ir atvirumas; Kultūra ir gamta; Perspektyva.; Visual dimension; Enclosure and openness; Culture and nature; Perspective.

ENThis article examines one aspect of the visual semantics in Alfonsas Nyka- Niliūnas' poetry: the way the subject observes the vaults of heaven (or the horizon of the sky) upon leaving home and finding himself in the open field. The problems of openness and enclosure are analyzed, along with identifying metaphors that are used to include cosmic space in the paradigm of anthropocentric values. The figure of the sky is related to symbols of culture and visual art. The poet uses models of visual art in creating a poetic perspective of vision. The sky sometimes turns into a metaphoric reflection of the earth, a burial place, or a hermetic repository of secrets. In the poem "Mirusieji angelai" ("Dead Angels", 1949), the sky is related to ruins; its space, losing references to the sphere of the sacred, is displaced from the heights to the depths. [From the publication]