Факторы сохранения этнического идентитета литовскими караимами

• Factors of preserving the ethnic identity of the Lithuanian Karaims
• Lietuvos karaimų tautinio tapatumo išsaugojimo veiksniai

LTStraipsnyje nagrinėjami veiksniai, formuojantys tautinę Lietuvos karaimų savimonę: gimtoji kalba, priklausanti tiurkų kalbų Vakarų kipčiakų šeimai, istorinė atmintis, religija, bendras dvasinis ir materialusis paveldas. Kadangi Lietuvos karaimai yra etnokonfesinė bendruomenė, buvo svarbu parodyti ryšį tarp tikėjimo ir tautiškumo. Sis aspektas nagrinėjamas pirmą kartą. Karaimų bendruomenės gyvenimą galima skirstyti į religinį ir pasaulietinį tik su tam tikromis išlygomis. Kadangi karaimų bendruomenė Lietuvoje visada buvo maža, jos religinė veikla buvo tautos ir jos tautinės kultūros egzistavimo savitas liudijimas bei garantija. Tarpukario laikotarpiu objektyvios ir subjektyvios gyvenimo aplinkybės klostėsi taip, kad visi tautinės kultūros elementai: tikėjimas, kalba, tautinė savimonė, meninė kūryba, tradicijos ir papročiai, funkcionavo gana darniai. Tai darė didelę įtaką asmenybės formavimuisi. Gyvendama tokioje aplinkoje, ji buvo vientisa, nesusidvejinusi. Žmogui nereikėjo blaškytis ir baimintis, kad priklausydamas mažai religinei bendruomenei, saugodamas savo tautinį tapatumą ir jį aktyviai reikšdamas, jis neteks pareigų, socialinių garantijų arba sulauks oficialių visuomenės institucijų pasmerkimo. Kitaip tariant, priklausyti karaimų bendruomenei, būti karaimu nebuvo pavojinga, todėl visi karaimai, nepriklausomai nuo profesinės arba visuomeninės padėties bei karjeros, nesišalino bendruomenės reikalų ir aktyviai dalyvavo renginiuose: pamaldose, mėgėjiškuose vaidinimuose, susirinkimuose, vakarėliuose, dvasinės valdybos rinkimuose ar labdaringame baliuje.Religija buvo tarsi tautiškumo instrumentas, laidas, per kurį žmonės jautėsi priklausantys savo tautai. Ji buvo ryški tautinės savimonės dalis, tačiau jų tautinė savimonė, veikiama XX a. pradžios Vakarų ir ypač Vidurio Europos tautinių patriotinių sąjūdžių, ilgainiui peržengė reli gijos ribas. Karaimų bendruomenė vis labiau jautė, kad ji yra saugotoja ir reiškėją ne tik savitos religijos, bet ir savitos tautinės kultūros, glaudžiai susijusios su etnine tiurkų kultūra. Labiausiai apsišvietusi bendruomenės dalis, pirmiausiai aukštieji dvasininkijos hierarchai, jautė ypatingą atsakomybę už tautinės kultūros išlaikymą. Dvasininkų ir karaimų bendros pastangos laikytis protėvių tradicijų lėmė tai, kad šiandien, nors ir patyrę didelių nuostolių (asimiliacija; mažas gimstamumas; mažėjantis skaičius žmonių, mokančių gimtąją kalbą), karaimai tebegyvuoja Lietuvoje nepraradę tautinės savimonės. Stiprus tautiškumo jausmas leido jiems vėl pasijusti bendruomene, kai po Atgimimo liautasi smerkti tautinį savitumą ir patriotizmą.

ENLithuanian Karaims ethnically belong to the Turkic nations. Their ethnic identity has essentially been determined by ethnic self-consciousness, perception of historic past, language, which belongs to the Kipschak's (Kuman's) family of the Turkic languages, religion, and the spiritual and material cultural heritage. They have been settled in Lithuania by the Grand Duke of Lithuania Vytautas in 1397 mostly in Trakai, the old capital of the state. In 1441 the Karaims were given the same rights as the residents of other cities by the Magdeburg Law. When after the third division of the state the Karaims found themselves in the Russian Empire, they took care of their legal status under the changed conditions. First they became subject to the religious bord of the Crimean Karaims, and only in 1863, on the basis of their earlier rights and the Tsar's order, they got permission to found the Karaim religious board with separate senior priest for the Western provinces. Such system of Karaim religious hierarchy was functioning untill 1940 and again re-established in 1992. The joint efforts of priests and Karaim community to continue traditions of their ancestors were instrumental in preserving the national consciousness of Karaims, despite many losses (assimilation, low birth-rate, the decline of those who speak their mother tongue). The main role in this process during the 20th century was played by the highest senior priest, famous turkologist Hadgi Seraya Khan Shapshal (1873-1961), senior priests Simonas Firkovičius (1897-1982) and Mykolas Firkovičius (1924-2000). A strong sense of national belonging was preserved and national patriotic feelings were ceased to be treated as something negative.