Między królem a carem: Moskva w oszach prawosławnych Rusinów - obywateli Rzeczypospolitej (na podstawie piśmiennictwa końca XVI - połowy XVII stulecia)

LTMonografijoje tiriami įvairūs laikotarpiu nuo Liublino unijos (1569) iki Chmelnickio sukilimo (1648) parašyti negrožiniai tekstai. Pasirinktų tekstų analizė parodė, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės stačiatikiai rusėnai matė Maskvoje to paties tikėjimo, bet svetimos civilizacijos ir kultūros valstybę. Bažnytinis elitas, ypatingai XVII amžiaus pirmojoje pusėje, remdamasis lotyniškai lenkišku modeliu energingai plėtojo savąją, Kijevo, tradiciją, ir laikė save visateisiais ir ištikimais Lenkijos-Lietuvos valstybės piliečiais. Tačiau periodais, kai šioje valstybėje didėjo religinė priešprieša, aktyviau buvo ieškoma rusų caro palaikymo. Tekstuose buvo pabrėžiamas „tikratikių“ slavų bendrumas, taip pat ir Maskvos bažnyčios kiltis iš Kijevo. Prašymuose, adresuotuose carui, buvo akcentuojama konfesinė, kultūrinė, o neretai ir etninė bendrystė, jungianti šiaurės rytų ir vakarų Rusią. Vis dėlto, nepaisant carinės ir sovietinės istoriografijos tradicijos, sunku šiuos tekstus laikyti rytinės Abiejų Tautų Respublikos dalies gyventojų „bendrarusiškos sąmonės“ išraiška. Promaskvietiškos simpatijos kilo iš konfesinio, o ne etninio bendrumo su maskvėnais suvokties ir buvo sąlygotos rūpesčio dėl Kijevo provoslavybės grynumo. Šios simpatijos stiprėjo diskriminacijos metais ir silpnėjo kartu su Kijevo metropolijos atgimimu. XVI amžiaus pabaigoje – XVII amžiaus pirmojoje pusėje didžioji dalis Lenkijos karalystės ir LDK rytų slavų bendruomenės jautė savo istorinį ir kultūrinį atskirtumą tiek nuo kitatikių lenkų ir lietuvių, tiek nuo to paties tikėjimo didžiarusių.

ENThe monograph deals with the studies of various non-fiction texts from the Union of Lublin (1569) to Bogdan Khmelnytsky’s uprising (1648). The analysis of selected texts showed that Orthodox Ruthenians in the Grand Duchy of Lithuania and the Kingdom of Poland saw Moscow as a state with the same faith but alien civilisation and culture. The ecclesiastical elite intensively developed their own Kievan tradition on the basis of the Latin-Polish model in the first half of the 17th c. in particular and considered themselves full-fledged and loyal citizens of the Polish-Lithuanian Commonwealth. However, in the periods when religious opposition grew in the state, the Russian Tsar’s support was more actively sought. The affinity of “true believers” Slavs and the Kievan origin of Moscow’s church were emphasised in the texts. Requests to the Tsar stressed confessional, cultural and often ethnical affinity, connecting North Eastern and Western Ruthenia. Nevertheless, despite the tsarist and Soviet historiographical tradition, it is hard to consider these texts an expression of the “panto-Russian consciousness” of the population in the eastern part of the Polish-Lithuanian Commonwealth. Friendliness to Moscow originated from the confessional rather than ethnical perception of the affinity with Moscovites and was conditioned by the concern for purity of Kievan Orthodox Church. Friendliness strengthened in the years of discrimination and weakened together with the revival of Kievan metropolitan. In the late 16th c.–the first half of the 17th c., most members of the eastern Slavic community in the Kingdom of Poland and the Grand Duchy of Lithuania felt their historical and cultural divide from the Polish and Lithuanians practicing other faiths, as well as from Russians of the same faith.