Die Rolle der Kirche bei den Reichsbildungen der Franken und anderer Völker bis zum Mittleren 13. Jahrhundert

LTEsminį Bažnyčios vaidmenį formuojantis valstybinėms struktūroms mūsų kontinente pasibaigus antikai geriausiai iliustruoja klasikinis Frankų valstybės pavyzdys - sėkmingiausias tautų kraustymosi epochos naujadaras, nuo pat pradžių įsitvirtinęs ne tik Romos imperijos teritorijoje, bet ir už jos ribų esančiose "barbarų" žemėse. Krikščionybės priėmimas ankstyvaisiais viduramžiais atverdavo kelią link pranašesnės, tuometinį pasaulį apimančios kultūros, kuri užtemdydavo siaurą atskiros tautos horizontą bei jos tradiciją. Krikštas tam tikru požiūriu buvo kaina už pripažinimą ir teisę veikti Romos imperijos teritorijoje.Jei Mindaugas galvojo apie ką tik iškovotos valdžios pripažinimą už savo tėvynės ribų, lotyniškos krikščionybės pasaulyje, vienintelė universalija 1253 m., t. y. praėjus trejiems metams po ir taip nuversto imperatoriaus Frydricho II mirties, buvo popiežiaus valdžia. Mindaugas pasekė, kaip spėjama, Livonijos ordino magistro patartas, pavyzdžiu politinės santvarkos, kuri pirmąkart savo kontūrus buvo įgavusi lygiai prieš 500 metų, kai karališką valdžią įteisinti siekiantis Pipinas kreipėsi į popiežių Zachariją. Savo šalį ir savo valdžią įpynęs į platų krikščioniškų valstybių tinklą, Mindaugas, kaip kadaise Chlodvigas ir daugelis valdovų po jo, nusilenkė pačiai esmei naujo tikėjimo, kuris jau nebuvo vienos atskirai išrinktos tautos religija, bet visoms tautoms skirta ir todėl daugelio lygiaverčių tautų sugyvenimo idealui kelią taisanti Geroji Naujiena.Reikšminiai žodžiai: Bažnyčia; Krikšas; Valstybės susidarymas; Frankų valstybė.

ENA classical example of the Frankish Kingdom, the most successful new structure in the Migration Period, which from the very beginning established not only in the territory of the Roman Empire but also in the “barbarian” lands outside it, illustrates best the key role of the church in the development of public structures in our continent after the end of the Classical Era. Adoption of Christianity in the early Middle Ages opened possibilities for a superior culture, which overshadowed a narrow horizon of an individual nation and its traditions, for the world of that time. To a certain extent Christianisation was the price paid for recognition and the right to act in the territory of the Roman Empire. If Mindaugas thought about the recognition of the recently gained power outside the native country, the papal power was the only universal in the world of Latin Christianity in 1253, i.e. three years after the death of Emperor Frederick II, who was overthrown anyway. Mindaugas followed, probably advised by the Master of the Livonian Order, the example of the political system which acquired its outlines for the first time exactly 500 years ago when Pepin, seeking to legitimise royal power, addressed Pope Zachary. Mindaugas, who wove his country and power into a large net of Christian countries, as Clovis I and a number of rulers after him, bent to the core of the new faith, which no longer was a religion of one separately selected nation but became the Good News available to all nations and therefore laying down the foundation for the ideal of cohabitation for a number of equal nations.