XX a. pabaigos kultūros karai ir posovietinio dailės gyvenimo lūžiai
LTAmerikos kultūros karai, vykę XX a. pabaigoje, ne tik iškėlė klasikines etines, moralines dilemas ir konservatorių siekius apginti tradicines amerikietiškas vertybes, bet ir siekė apriboti Konstitucijos garantuotą menininko raiškos laisvę. Šie įvykiai yra neatsiejami nuo šaltojo karo metais susiformavusios kairiosios ir dešiniosios politinių kultūrų poliarizacijos. Skandalą sukėlęs provokacijos elementas paprastai priklauso ne tiek nuo meninio pranešimo, kiek nuo bendro politinio klimato, socialinių aplinkybių, moralės prižiūrėtojų pastabumo ir pan. Posovietiniame lietuvių dailės gyvenime nesutarimų dėl kultūros politikos pirmą kartą iškilo pasibaigus Atgimimui, kai praėjo savotiškos kovos prieš bendrą priešą periodas ir suiro ligtolinė „konsensuso politika“. Atvira dailės pasaulio atstovų konfrontacija, kuri rodė dviejų skirtingas funkcijas atliekančių dailės institucijų – Lietuvos dailininkų sąjungos ir Vilniaus šiuolaikinio meno centro – trintį, prasidėjo 1992 – 1993 m. Šiame straipsnyje, autorė neieško vienareikšmių atsakymų ar įžvelgiamų elgesio modelių, bet, nagrinėjant istorinius dokumentus, spaudos medžiagą, pasisakymus ir pan., į istorines aplinkybes mėgina pažvelgti iš vidaus. Nesutarimai pastebimi dar Sąjūdžio laikais, kai Lietuvos dailės gyvenime vyko savotiškas pakilimas, parodęs kultūros decentralizacijos ir centralizmo tendencijas. „Meninė“ kultūros karų pusė siejama su bandymais monopolizuoti pagrindinius reprezentacijos įrankius. Autorė mini, kad šis straipsnis, parašytas 2003 m. nesugeba apžvelgti karų istorinės eigos, nes sulig tais metais jie nesibaigia.Reikšminiai žodžiai: Posovietinė kultūra; Dailės gyvenimas.
ENAmerican cultural wars that went on at the end of the 20th century did not only raise classical ethnic, moral dilemmas and aspirations of the conservatives to defend traditional American values but also sought to restrict freedom of the artist’s expression guaranteed by the Constitution. These events are inseparable from polarisation of the left and right political cultures that formed during the years of the Cold War. Disagreements on the cultural policy in the life of Lithuanian art arose for the first time when the Rebirth was over, when the period of a peculiar struggle against a common enemy was over and the “policy of consensus”, which was pursued until that time collapsed. Open confrontation of the representatives of the world of art, which showed friction between two art institutions, which fulfilled different functions – the Lithuanian Society of Artists and Vilnius Centre of Contemporary Art, started in 1992 – 1993. In this article the author does not look for unambiguous answers or clear models of behaviour but investigating historical documents, the press material, utterances, etc., tries to look at historical circumstances from the inside. Disagreements were observed as far back as the time of the Sąjūdis movement when a certain upsurge took place in Lithuanian art life, which showed tendencies of decentralisation and centralisation of culture. The “artistic” side of cultural wars is related to the attempts to monopolise main tools of representation. The author notes that the article written in 2003 is unable to review the historical course of the wars because they have not come to an end yet.
- Įvietinto meno raiška institucinėje erdvėje: Šiuolaikinio meno centro atvejis / Aušra Trakšelytė. Acta Academiae Artium Vilnensis 2014, t. 75, p. 43-52.
- Lietuvos meno laukas: jaunųjų meno kūrėjų požiūris / Sigita Doblytė. Kultūra ir visuomenė: socialinių tyrimų žurnalas 2011, Nr. 2 (2), p. 95-120.
- Muziejų kultūra: kintantys diskursai ir institucinė kritika / Odeta Žukauskienė. Lietuvos kultūros tyrimai. 2012, 2, p. 14-31.
