Totalitarizmas ir sovietmečio meno (ne)laisvė : kai kurie vertinimo klausimai

LTŠis straipsnis išryškina universalaus estetinio bei politinio meninės kūrybos vertinimo prieštaravimus ir atkreipia dėmesį, kad totalios kultūros nelaisvės", kaip ir tylaus menininkų pasipriešinimo" naratyvus posovietinėje kultūros istorijoje ligi šiol dažnai lemia retorinis santykis su totalitarine praeitimi. Net ir nuolatos (bent jau teoriškai) pripažįstant vėlyvojo sovietmečio meno realybės komplikuotumą, ši realybė neretai vertinama normatyviniu požiūriu. Todėl moralinius kriterijus implikuojančios išankstinės politinės nuostatos vis dar gyvuoja tiek meno administravimo aprašymuose, tiek pasakojimuose apie kultūrinę rezistenciją. Analizuojant etinio ir estetinio sovietinio meno vertinimo problemiškumą, šiame straipsnyje pirmiausia svarstomas Vakarų ir sovietų požiūris į totalitarizmą ir nurodomi ryšiai tarp Šaltojo karo retorikos ir Lietuvos disidentų bendruomenės mąstymo. Tada mes analizuojame totalitarizmo konotacijas vizualinio meno kontekste, atkreipiant dėmesį į moralines, lokalines dilemas, iškylančias posovietinėje Lietuvoje, kai bandoma įvertinti netolimos praeities meno objektus. Galiausiai, mes nagrinėjame tam tikrus požiūrius į posovietinio meno kritiką. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Totalitarizmas; Sovietmetis; Postsovietinė Lietuva; Totalitarianism; Soviet period; Post-Soviet Lithuania; Visual art.

ENThis article highlights the inconsistencies encountered in esthetic and political evalations of art deemed universal. It also draws attention to the fact that in post-soviet cultural history accounts of the absolute lack of cultural freedom" as well as the notion of the silent opposition of the artist" have often been determined by the author's, or speaker's, rhetorical relationship to a totalitarian past. Even if one consistently (at least on the rhetorical level) recognises the complexity of he realities of art production during the late soviet period, this reality continues to be evaluated from normative perspectives. For this reason prior political convictions, which necessarily imply moral criteria, are still very much alive in accounts of the administrative aspects of art as well as in narratives of anti-soviet cultural resistance. In analyzing the complexities of ethical and esthetic evaluations of soviet art, this article considers first the characteristics of both the Western and the Soviet view of totalitarianism and points to the links between cold war rhetoric and the thinking of the dissident community of Lithuanian exiles. Then we analyse the connotations of the concept of totalitarianism in the field of the visual arts, drawing attention to the moral, local dilemmas that arose in post-Soviet Lithuania as it attempted to evaluate art objects of the not yet distant past. Finally, we discuss certain attitudes in post-soviet art criticism. [From the publication]

• Menotyra / Arts
• Istorija / History