Kiek ilgai vaduosimės iš staliniškos sovietinės istorijos?

LTStraipsnyje gvildenamos istorijos ir politikos sąsajų, taip pat istorinės tiesos problemos, išryškėjusios svarstymuose, kokią reikšmę Baltijos šalims turi Maskvoje rengiamas pergalės prieš fašistinę Vokietiją 60-mečio minėjimas ir ar būtina jame dalyvauti Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui. Išdėstoma nuomonė, jog Rusijos naujosios politikos Baltijos šalių atžvilgiu nuostata – neigti jų okupaciją _ grindžiama per ilgus okupacijos metus primesta staliniškos sovietinės istorijos schema, kurios laikosi ir kai kurie Lietuvos istorikai bei istorijos vadovėlių autoriai. Gvildenami argumentai, palaikantys mitą, jog klastingoji, iki dantų apsiginklavusi Vokietija netikėtai užpuolė taikingą Sovietų Sąjungą. Keliamas klausimas, kodėl sovietinei istoriografijai pavyko taip įtvirtinti istorinius mitus bei klastotes, kad net sovietinę okupaciją išgyvenusių šalių istorikams sunku jų atsisakyti? Daroma išvada, jog nors stalininė istorijos aiškinimo schema bus dar ilgai naudojama Rusijos politikoje, mūsų istorikams, aiškinantiems II pasaulinio karo aplinkybes, derėtų atsižvelgti į ekspansionistinę sovietinio totalitarinio režimo bei jo ideologijos prigimtį, kurią paliudijo agresyvūs kariniai Sovietų Sąjungos veiksmai kaimyninių šalių atžvilgiu bei dalies Europos okupacija pokario metais. Tą prigimtį patvirtina ne tik nauji istoriniai duomenys, bet ir sovietinės cenzūros praktika – iki šiol slepiama daugybė su prieškariu, karo metais ir pokariu susijusių dokumentų bei statistinių duomenų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Staliniška sovietinė istorija.

ENThe article analyses relation between history and politics, as well as problems of historical truth that showed up during deliberations what meaning is given to the Baltic countries by the commemoration of 60th anniversary of the victory over Nazi Germany in Moscow and should the Lithuanian President Valdas Adamkus take part in it. It gives the opinion that Russia follows the new policy against Baltic countries, i.e. negation of their occupation, based on Stalinlike scheme of Soviet history, which is favoured also by some Lithuanian historians and authors of history textbooks. The given arguments favour a myth that fiendish Germany, armed to the teeth, surprisingly attacked the peaceful Soviet Union. How was the Soviet historiography able to establish such myths and fakes so that even historians, who endured Soviet occupation, find it complicated to get the answer? Though Stalinlike scheme of history interpretation will be used for long in the Russian politics still, it is concluded that our historians, who interpret the facts of the World War II, must centre on the nature of the Soviet totalitarian regime and its ideology, evidenced by aggressive military actions of the Soviet Union against the neighbouring states and post-war occupation of a part of Europe. This nature is proved both by the new historical facts and the practice of Soviet censorship, as a great deal of pre-war, wartime or post-war documents and statistical data are under concealment up to the present days.