Saldus lietuvių gyvenimas "svetimu pasu" : Baltarusių istoriografija apie baltarusiškas Lietuvos valstybės ištakas

LTIstoriškai susiklostė taip, kad Lietuvos praeityje reikia ieškoti dabartinės Baltarusijos krašto ir baltarusių tautos pradžių, tenka kalbėti apie lietuvių ir baltarusių tautų indėlius į kadaise bendros valstybės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gerovę. Tai pagrindinė įtemptos diskusijos tarp lietuvių ir baltarusių istorikų priežastis. Baltarusijoje šituos sunkius klausimus sprendžia naujosios istoriografijos srovė. Išskiriamos trys jos pagrindinės temos: 1) savita baltarusių etnogenezė; 2) Lietuvos valstybės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susidarymas; 3) baltarusių kultūros įsigalėjimas su baltarusių kalba, kaip valstybine XIII–XVII a. Tvirtinama, kad baltarusiai nėra tikri rytų slavų palikuonys, bet nauja etninė bendrija, susidariusi baltų ir rytų slavų simbiozės dėka. Simbiozė vyko kontaktinėse zonose. Pagrindinė – Nemuno aukštupio intakų regionas su centru Naugarduke. Jose užsimezgė LDK valstybingumas. Iš ten baltarusių protėviai įsigalėjo dabartinės Lietuvos žemėse, kur gyveno baltai, žemaičiai ar „lituvisai“. Šioje teritorijoje įsigalėjo baltarusių kultūra ir kalba. Naujosios baltarusių istoriografijos darbai labiausiai atliepia politikos poreikius ir užduotis. Ji kuria ne mokslinę, bet politinę anachronišką LDK civilizacijos koncepciją. Politinis naujosios baltarusių istorijos koncepcijos poreikis aiškiai nulemtas moderniosios baltarusių savimonės poreikių ir valstybingumo kūrimo aktualijų. Čia reikia ieškoti naujosios baltarusių istoriografijos antilietuviškumo motyvų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltarusiai; Istoriografija; Baltai; Slavai; Baltarusija (Belarus).

ENHeated discussions between Lithuanian and Belarusian historians arise concerning the fact that, by chance of fate, the origins of the present country of Belarus and of the Belarusian people are to be found in Lithuanian history. There is much common ground between Lithuanian and Belarusian contributions to their former mutual homeland, the Grand Duchy of Lithuania (GDL). A new current of historiography has emerged in Belarus that seeks answers to these issues. It focuses on three themes: 1) a theory of the independent ethnogenesis of the Belarusians; 2) the creation of the Lithuanian polity and the Grand Duchy of Lithuania; 3) the Belarusian language becoming the state language of the GDL from the 13th to the 17th centuries. It alleges that the Belarusians are not just the descendants of eastern Slavs, but a new ethnie, formed through a symbiosis of Balts and eastern Slavs in contact zones centred on Naugardukas, which, it is claimed, is where the Grand Duchy of Lithuania was born. It is claimed further claimed that the ancestors of the Belarusians, with their language and culture, became dominant in the areas that now form Lithuania, alongside Balts, Žemaitians and ‘Lituviši’. The new wave of Belarusian historiographers is seen to be serving political needs and agendas. Their anachronistic conception of the civilisation of the GDL is political, not scientific, being motivated by the modern Belarusians’ self-identity needs and current events in their nation-building. That is where the roots of the anti-Lithuanianism of the new Belarusian historiography lie.