Estetinės sąmonės lūžis XX a. pradžioje

LTStraipsnyje aptariama XX a. pradžia – dramatiškas estetinės sąmonės lūžio laikotarpis. Jis subrendo veikiamas daugelio veiksnių ir išvedė lietuvių literatūrą į profesionalios, diferencijuotos, visuomenės idėjų nekaustomos individualios kūrybos kelią, kuris buvo būtinas norint įsilieti į didžiųjų Europos literatūrų tarpą – procesą, tokį aktualų Nepriklausomybės metais. Aptariamuoju laikotarpiu Lietuvoje susidarė padėtis, kad per keletą dešimtmečių Lietuva, bent išoriškai ir paviršutiniškai turėjo išgyventi tai, ką kitos literatūros per porą šimtmečių. Užtat viskas susipynė: klasicizmas, sentimentalizmas, švietėjiškas racionalizmas, romantizmas, realizmas, modernizmas – grūste susigrūdo į XIX a. pabaigą – XX a. pradžią, viskas atrodė įdomu, perspektyvu ir tuo pat metu – nebemadinga, pasenę. Rašytojų ambicijos vertė eiti koja kojon su kaimynų literatūrine patirtimi, todėl Aušros laikų romantikus, nespėjusius nė sutvirtėti, nuo arenos ėmė stumti Varpo pozityvistai-realistai, neįtardami, kad greitai juo paneigs nauja karta, nusivylusi visokiomis pozityviomis socialinėmis ir politinėmis programomis. Lengva konstatuoti akivaizdų lūžio pasireiškimą – J. A. Herbačiausko redaguota Gabija (1907), jo esė Erškėčių vainikas (1908), S. Čiurlionienės straipsnių rinkinys Lietuvoje (1910) rodo, kad lūžis jau įvykęs. Sunkiausia paaiškinti, kaip lūžis brendo, kur jo užuomazgos, kas jo pradininkai – tai padaryti bandoma šiame straipsnyje.Reikšminiai žodžiai: Estetinė sąmonė; Vertybinis lūžis; Simbolizmas; Impresionizmas; Avangardizmas.

ENThe article discusses the beginning of the 20th century – the period of a dramatic turning point in the aesthetic consciousness. It was influenced by many factors and led the Lithuanian literature onto the path of professional, differentiated, and individualised creation unconstrained by the beliefs of the society, required in order to join the great European literatures, which was of major importance during the years of Independence. During the period under discussion, in just several decades, Lithuania experienced, even if only externally and superficially, the processes that took centuries for other literatures. Everything was mixed: classicism, sentimentalism, enlightenment rationalism, realism and modernism were crammed into the end of the 19th century and the beginning of the 20th century, when everything appeared interesting and promising but simultaneously – outdated and unfashionable. The writers’ ambitions forced to catch up with the literary experience of the neighbours. Therefore, the romantics of Aušra period did not have time to grow stronger before they were pushed from the stage by the positivists-realists of Varpas, who could not suspect that they would soon be rejected by the new generation disappointed in all social and political programmes. It is easy to state the obvious point of turning – Gabija (1907), edited by J. A. Herbačiauskas, his essay Erškėčių vainikas (1908), and a collection of article by S. Čiurlionienė (1910) indicated that the turning point had already occurred. This article ventures at the task of explaining how this turning point came about, what are its origins and originators.