Mokslas ir valstybės intelektinė galia
LTPublikacijoje aptariamos dvi pagrindinės sąvokos: mokslas ir informacinė visuomenė. Nuo šių terminų atsišakoja kitos, kurių turinyje išsikristalizuoja intelektinis potencialas, intelektinis elitas, informacinės technologijos, valstybės galia. Informacinė visuomenė – pažangios atviros pilietinės visuomenės forma; ši visuomenė, turinti gausų aukšto išsilavinimo profesionalų sluoksnį, geba kurti, efektyviai naudotis žinių lobynu ir jį valdyti; švietimas, studijos, mokslas čia užima pirmą vietą, o visokeriopai ugdomas ir atsinaujinantis intelektinis potencialas pripažįstamas kaip reikšmingiausia nacionalinė vertybė. Aptardamas šią sąvoką autorius kalba apie mūsų visuomenės ir jos valstybinių institucijų pasirengimą informacinės technologijos iššūkiams. Autorius pažymi, kad intelektinis elitas, įvaldęs mokslo žinias ir šiuolaikines elektronines sistemas, drąsiai ir profesionaliai priima dabarties iššūkius. Bet jis negali fiziškai pakelti naštos, skirtos visai visuomenei ir valstybės struktūroms. Šią disproporciją gali pašalinti viena svarbi sąlyga: valstybė privalo ne formaliai, bet iš esmės pripažinti mokslą ir šalies intelektualiojo potencialo ugdymą svarbiausiu prioritetu, lemiančiu jos veiklos strategiją ir galias aktyviai dalyvauti politinių subjektų varžybose. Jei mokslas, intelektinis potencialas netaps pagrindiniu valstybės prioritetu, tai didėjanti disproporcija tarp išsilavinusių žmonių ir nespėjusių adaptuotis kels įtampą, tempiančią valstybę į pragaištingą suirutę.
ENTwo main concepts, i.e. science and the information society, are discussed in the publication. Other concepts, in the content of which the intellectual potential, the intellectual elite, information technologies, the state’s power crystallise, branch from these terms. The information society is a form of an advanced open civil society. This society with a large number of highly educated professionals is able to create, effectively use and manage the knowledge depository. Education, studies, science take the first place here, and the intellectual potential that is comprehensively developed and updated is recognised as the most significant national value. While discussing this concept, the author speaks about the readiness of our society and its public institutions for the challenges of information technologies. The author points out that the intellectual elite, having mastered scientific knowledge and modern electronic systems, take on contemporary challenges courageously and professionally. However, it cannot bear the burden physically that is intended for the entire society and public institutions. This disproportion can be eliminated by one important condition: the state must informally but fundamentally recognise science and the development of the country’s intellectual potential as the most important priority determining its action strategy and the ability to participate actively in the competition of political entities. If science and the intellectual potential do not become the state’s main priority, the growing disproportion between educated people and those who did not have enough time to adapt will result in a tension dragging the state into a destructive turmoil.
