Pastoracinės veiklos kryptys prieškario Vilkaviškio vyskupijoje

LTNaudojant lyginimo ir analizės metodus, straipsnyje yra nagrinėjamos pastoracinės veiklos kryptys prieškario Vilkaviškio vyskupijoje, parodoma, kokio principo laikantis, į parapijas ir gimnazijas buvo skirstomi kunigai, koks egzistavo kunigų proporcinis santykis su tikinčiaisiais, bei koks dėmesys buvo skiriamas mokslui. Vilkaviškio vyskupiją 1926 m. įkūrė popiežius Pijus XI. Jos pastoracinė veikla turėjo tam tikrų savitumų lyginant su kitomis to meto vyskupijomis. Vyskupija gavo energingą ir uolų vyskupą Mečislovą Reinį, kuris aktyviai dalyvavo Katalikų akcijoje. Vilkaviškio vyskupijoje M. Reinio ir kelių kunigų dėka, vyko aktyvus darbas su pasaulietiškąja katalikiškąja inteligentija. Parapijose, mokyklose bei kariuomenėje kunigų skaičiaus pakako jų uolios tarnystės vykdymui. Visa vyskupija buvo įtakojama marijonų vienuolyno pastoracijos, kuri vyko didžiausioje vyskupijos parapijoje Marijampolėje. Kunigų uolumas vyskupijoje bei ištikimybė Katalikų Bažnyčiai išliko ir sovietmečiu. Vilkaviškio vyskupija puoselėjo ir saugojo perimtas iš Seinų vyskupijos tradicijas. Šiais laikais vyskupijoje atstatytos bažnyčios bei atkurta kunigų seminarija, yra gana nemažas kunigų skaičius, tačiau Vilkaviškio vyskupija irgi susiduria su dabartinio pasaulio metamais iššūkiais visai Katalikų Bažnyčiai – tai parapijose besikuriančios sektos, pašaukimų krizė, visuomenės abejingumas dvasinėms vertybėms. Neprarandama viltis, kad praeitis padės išspręsti dabartines problemas.Reikšminiai žodžiai: Pastoracinė veikla; Vilkaviškio vyskupija; Pastoral activity; Vilkaviškis diocese; Pastoracinė veikla; Pastoral activity; Vilkaviskis diocese.

ENThe history of the pre-war Catholic Church in Lithuania has not been analyzed sufficiently and the events of that period evaluated enough, so that one is not able but should speak about the Vilkaviskis diocese at that time. In looking at the Vilkaviskis diocese after the war, one can see that the priests were really diligent servants of the Church: pastoral work was well-organized, the underground press was spread, the works of the Catholic Committee for the Defence of the Rights of Believers was active. The question arises: what influenced this? Many answers are possible. Among the possibilities are the very good cooperation traditions among the priests which had been formed in the pre-war Vilkaviskis diocese, the personal influence of Bishop Mečislovas Reinys upon the Catholic Action, the examples of many outstanding clergymen, who had worked there, the educational results of the seminary, the experience of pastoral planning, and other similar actions. The Vilkaviskis diocese, established by Pope Pius XI in 1926 from the part of the Seinai diocese which remained in the territory of independent Lithuania after the Polish occupation in 1919, was very similar to all the other dioceses in Lithuania's Church Province, but also had some peculiarities in pastoral activity. The diocese had a sufficient number of priests for work in parishes, schools and army. In 1926 it received as its head the very energetic coadjutor bishop Mečislovas Reinys, who was well-educated, very diligent in pastorship, an active participant in the Catholic Action, leading a holy way of life, and demanding much from the priests of the diocese.Due to Bishop Reinys and many other priests there was cooperation with lay Catholic intellectuals. The priests carried out their duties diligently. The old and honourable Marian monastery was active in the diocese. Its pastoral activity in the largest parish of the diocese, Marijampole, had great influence on the whole diocese. Still there were also some cases of pastoral negligence. The cooperation of priests, good relations with the bishop are also evident in present-day independent Lithuania. Marijampole for some time still felt the pre-war spirit of the Marian Fathers. But new circumstances, the secularization of society influenced the Vilkaviskis diocese. Although several churches have been rebuilt, the seminary reopened, and there is not a small number of priests one can feel the crisis of the lack of vocations, the indifference of society to moral values, and even the formation of sects in some parishes. Nevertheless, the past, the diligence and faithfulness of the priests in the Soviet period, strengthens current works and helps overcome difficulties. [From the publication]