Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchai ir sovietų valdžios antibažnytinė politika
LTVienas iš svarbiausių sovietinio režimo bruožų buvo antireliginė nuostata. Šiame straipsnyje kalbama apie tai, kokią reikšmę sovietų valdžios antireliginės politikos planuotojai bei vykdytojai skyrė Katalikų Bažnyčios hierarchų veiklos kontrolei ir kokiais būdais ji buvo vykdoma. Sovietinė antireliginė politika buvo dvejopa: fundamentalistinė ir pragmatinė. Fundamentalistinė versija numatė, kad visuomenės ateizavimas turi prasidėti nuo bažnytinės hierarchijos suardymo. Pragmatinis požiūris skatino kryptingai siaurinti bažnytinės hierarchijos veiklą ir panaudoti ją kaip tikinčiųjų kontrolės ir sovietų propagandos įrankį. Konformistiškos bažnytinės hierarchijos sukūrimas buvo viena iš esminių pragmatinio antireliginės politikos varianto detalių. Pragmatinio ir fundamentalistinio požiūrio sankirtą galima įžvelgti ir Lietuvoje. Iki 1949 m. pabaigos čia buvo puoselėjami planai suardyti bažnytinę hierarchiją. Buvo kurstomi kunigų konfliktai su kurijomis, ieškoma lojalių kunigų ir planuojama sudaryti nuolat veikiantį jų komitetą, bandoma kurti nepriklausomą nuo Vatikano tautinę bažnyčią. Pragmatinis požiūris išryškėjo šeštajame dešimtmetyje, kai sovietų valdžia ėmė siekti, kad jai priimtini dvasininkai gautų vyskupų šventimus, taigi, kad jų autoritetą sustiprintų Šv. Sosto legitimacija. Nepaisant pasireiškusių fundamentalistinių tendencijų, sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje iš esmės buvo pragmatinio pobūdžio. Tai patvirtina jos siekiai su hierarchų pagalba kontroliuoti Bažnyčios gyvenimą.
ENOne of the most important features of the Soviet regime was anti-religious attitude. This paper discusses the significance attributed by the planners and implementers of the Soviet anti-religious policy to the control of activities of the hierarchs of the Catholic Church and the ways it was exercised. Soviet anti-religious policy was twofold: fundamental and pragmatic. According to the fundamental version, conversion of society to atheism had to start with the destruction of the church hierarchy. The pragmatic approach promoted a purposeful narrowing of the activities of the church hierarchy and using it as a tool for the control of the congregation and Soviet propaganda. The establishment of conformist church hierarchy was one of the essential details of the pragmatic variant of anti-religious policy. The intersection of the pragmatic and fundamentalist approaches might be observed in Lithuania as well. Before the end of 1949, there were plans to destroy the church hierarchy. The measures included provocation of priest conflicts with curias, search for loyal priests, and the plans to set up their permanent committee, also attempts to create a national church independent from Vatican. The pragmatic approach came to light in the 1950s when the Soviet authorities began to seek that the clergy loyal to them were consecrated as bishops, hence their authority would be strengthened by the legitimation of the Holy See. Despite the fundamentalist tendencies, the anti-church policy pursued by the Soviet authorities in Lithuania was basically pragmatic. This is proved by their aims to control the life of the Church with the help of hierarchs.
