Valdinis Vilniaus katalikų vyskupų apibūdinimas 1911 m
LTPublikuojamas Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos valdytojo Andrejaus Stankevičiaus 1911 m. liepos 27 d. memorandumas „Politinis Vilniaus Romos katalikų vyskupų vaidmuo". Tai ligi šiol mažai žinomas apibendrinamojo pobūdžio istorijos šaltinis. Jį fragmentiškai panaudojo tik Romanas Jurkowskis ir Darius Staliūnas savo straipsniuose apie Vilniaus vyskupą Eduardą Ropą (Ropp). Memorandumas, kaip rodo jo turinys, nėra vien A. Stankevičiaus išmone grįstas politinis Vilniaus vyskupų ir vyskupijos administratorių įvertinimas ar tiesiog jų kaltinimas. Daugeliu atvejų autorius susumavo Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos medžiagą, susikaupusią per pusšimtį metų. Ši medžiaga rodo, kaip praktiškai taikyta Rusijos politika Katalikų Bažnyčiai ir ypač jos hierarchams varžyti. Antra vertus, A. Stankevičius – būdingas rusų administracijos pareigūnas, suinteresuotas savo karjera ir pasireiškęs kaip šios politikos adeptas. Susipažinus su A. Stankevičiaus biografija, matyti, kad jis priklauso tai tautinių ir religinių persivertėlių giminei, kuri savo lojalumą karaliui, istorinei bajoriškai tautai ir Katalikų Bažnyčiai pakeitė lojalumu Lenkijos ir Lietuvos valstybę užgrobusiai Rusijos imperijai ir jos carui, rusų bajorų luomui ir Stačiatikių Bažnyčiai. A.Stankevičiaus senelis Janas buvo Rusijos kariuomenės rotmistras, tėvas gavo generolo majoro laipsnį ir profesoriavo generalinio štabo Mikalojaus akademijoje, jo paskaitų klausė ir būsimasis caras Mikalojus II.
ENThe memorandum by the head of the Vilnius General Governor's Chancellery Andrei Stankevich about the social political role of the Roman Catholic Bishops and Diocese Administrators of Vilnius in 1859-1911 is published. The memorandum was written for Russian government institutions and was intended to justify the necessity of carrying out in a strict and consistent manner Russia's policies toward the Catholic Church. The memorandum was supported by archival materials from the mentioned chancellery which were intended to reveal the insufficient political loyalty of the bishops (4 of the 5 bishops were relieved of their duties and exiled), their opposition to the forced etno-confessional assimilation of the population. The memorandum is an important historical source of which only fragments have been used up to now.
