Sofijos Romerienės vaikystės ir jaunystės Vilnius
LTStraipsnyje publikuojamas kiek sutrumpintas pirmasis biografinės apybraižos apie dailininkę Sofiją Dembovskytę- Romerienę skyrius. Sofija, gimusi gydytojo Tado Dembovskio ir krokuvietės Matyldos Grosse Šeimoje, Dorpato (Tartu) mieste būdama vos trejų, kartu su tėvais 1888 m. atsikėlė gyventi į Vilnių. Čia ji įgijo pirmuosius dailės pradmenis ir baigusi mokslus užsienyje vėl sugrįžo į miestą, kurį vadino gimtuoju. Vėliau tapusi Romeriene apsigyveno Tytuvėnų dvare ir įsiliejo į Lietuvos dailininkų gretas. Sovietmečiu ji buvo likusi dailės istorijos paraštėse. Dailininkę, kaip ir daugelį Lietuvos inteligentų, ištiko tremtinės likimas, o pavykus išgyventi - emigrantės dalia. Tragiškai niūri 1941 m. kasdienybė atšiauriame Syktyvkare, kaskart rodydama būties trapumą, ragino imtis plunksnos ir rašyti įsimintinų vaikystės ir jaunystės nuotrupų prisiminimus, vėliau aprašyti pačią tremtį ir galų gale - vos ne kiekvieną gyvenimo dieną, viltis ir rūpesčius, prarastos šeimos ilgesį, begalinę vienatvę. Šie dailininkės rašyti ir šeimos išsaugoti prisiminimai ir dienoraščiai padėjo atkurti svarbiausius jos gyvenimo ir kūrybos etapus. Prisiminimai apie pirmąjį gyvenimo tarpsnį - vaikystės miestą, jo parduotuves, gatveles ir aikštes, žinomus ir nepažįstamus žmones, skatina pažvelgti į jį kitomis, dailininkės akimis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sofija Romerienė; Sofia Romer.
ENThe article provides a shortened biographical essay focusing on the first part of the artist Zofja Dembowska Romer's life. Sofija was born to doctor Tadeusz Dembowski and Matylda Grosse, who came from Krakow, in the city of Dorpat (Tartu). She moved to Vilnius, together with her parents in 1888 when she was only 3 years old. Here she learned the basics of art, and when she finished her studies abroad, she returned to the town she called "native" - Vilnius. Later, when she became Z. Romer, settled in the Tytuvėnai estate and joined the art world of the Lithuanian Republic. During Soviet times, her art was neglected by art historians. Like many Lithuanian intellectuals, Zofja experienced the destiny of deportees and when she survived - the fate of the emigrant. Her tragically pessimistic life, in 1941 in severe Syktyvkar, which reminded her daily of the fragility of existence, is described in her diaries and memoirs, where she invoked her ideas of childhood and youth, gave an account of her exile, and finally started to "fix" her life with childhood's hopes and troubles, with the hope to rediscover her lost family, with eternal solitude. The artist's recollections and diaries were saved by her family and, thus, helped to reconstruct the main fragments of her life and creative activities. Zofja's reminiscences of the first part of her life - the town of her childhood, its shops, small streets and squares, people familiar and unfamiliar - are an example of an artist's approach to writing. [From the publication]
