Scholastinės filosofijos tipas ir jo transformacija XVII a. pradžioje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje (remiantis Martyno Smigleckio "Logikos" pavyzdžiu)

LTStraipsnyje yra analizuojamas scholastinės filosofijos tipas ir jo transformacija XVII a. pr. LDK remiantis Martyno Smigleckio ,,Logikos“ pavyzdžiu. Smigleckis (1564 – 1618) – vienas garsiausių scholastinės logikos ir filosofijos atstovų Lietuvoje, žymus kontrreformacijos veikėjas. 1618 m. buvo išleistas svarbiausias Smigleckio filosofijos veikalas ,,Logika“, kuris buvo žinomas ir Vakarų Europos intelektualams, o Prancūzijos ir Anglijos universitetuose buvo naudojamas kaip vadovėlis. Nepaisant renesanso epochos pokyčių, scholastinė filosofija sugebėjo išlikti. Vadinamosios antrosios scholastikos laimėjimai siejami su jėzuitų ordino veikla. Tuo metu Vilniaus universiteto filosofijos profesoriai savo didžiausiu autoritetu, kaip ir visi antrosios scholastikos atstovai, laikė Aristotelį, tačiau, skirtingai nei Vokietijos bei Skandinavijos protestantiškuose universitetuose, jį interpretavo remdamiesi Tomo Akviniečio, Dunso Škoto bei F. Suarezo teiginiais. Perdėm sudėtingas scholastinės filosofijos kategorijas bei griozdišką komentarų dėstymo formą moderniojoje filosofijoje keitė paprastesnės diskurso formos. Jos pastebimos jau antrojoje scholastikoje, kuri XVII a. vyravo ir Lietuvos mokyklose. Smigleckio ,,Logika“ yra vienas iš šio pereinamojo laikotarpio kūrinių. Antrojoje scholastikoje buvo domimasi galimos būties problematika. Smigleckio filosofijai būdingas realios esmės bei potencialios būties sureikšminimas, pačios minties būties statuso įteisinimas. Tai liudija svarbių pokyčių, sąlygojusių perėjimą nuo viduramžių scholastinio mąstymo prie naujųjų amžių racionalizmo, Lietuvos filosofijoje egzistavimą.

ENThe too much complicated net of scholastic philosophy classifications as well as the heavy form of presenting commentaries was changed with more simple forms of discourse. In the New Age philosophy, course of philosophy, manuals and essays prevail over commentaries. This tendency of simplification can be already noticed in the second scholastics; "Disputationes metapysicae" (1597) by F, Suarez could serve as the best example of the said. M. Smiglecius' "Logic" (1618) also belongs to the plead of works of this transitional period. Written as a manual, it has been used for teaching purposes in schools of Lithuania and other countries, - universities, colleges, philosophical studies of monastery schools all trough the 17th Century. M. Smiglecius' concept of the existence has all features common Post-Suarez school philosophy. M. Smiglecius distinguishes two principal types of the being, vz. real and rational being. The reality of things is constituted by a real essence which is connected with the possibility of the being. This which is characterized by a non contradictory essence actually exits. The rational being M. Smiglecius analyses as a metaphysical and epistemological precondition of the logic.