Tipas ir individas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje

LTŠis straipsnių rinkinys yra parengtas konferencijos, vykusios 2001 m. gegužės 19-20 d. Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institute, pagrindu. Konferencijos tikslas - patyrinėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldą individo ir tipo aspektu. Viena vertus, buvo siekiama suaktualinti antropologinį požiūrį į Lietuvos kultūros istoriją iškeliant asmens ir individo reikšmę, asmenybės raišką, formuojant kultūrinius tipus, antra vertus, norima atkurti ir paanalizuoti kultūros(ų) ir jos reiškinių atskirų segmentų raiškas ir formas. Tuo tikslu konferencijos rengėjai stengėsi suartinti atskirų kultūros sričių tyrinėjimus ir tokiu būdu pabandyti iš įvairesnių perspektyvų rekonstruoti LDK kultūrinį paveldą. Konferencijos apibrėžtis įgalino pasirinkti įvairius kultūros istorijos aspektus: rinkinyje spausdinami straipsniai nagrinėja dvejopą tipo ir individo raišką. Jau pats konferencijos pavadinimas tapo metodologiniu kultūros kategorizavimo pamatu. Arūno Sverdiolo pranešime buvo pavartotos ir apibrėžtos individualumo, tipiškumo bei savasties kategorijos, nurodant jų ypatumus. Anot autoriaus, tai, kas tipiska, yra kintama ir laipsniuojama, kas individualu, - nedaloma ir vientisa, o šių kategorijų sankirtoje gimstanti kultūros savastis yra netapati sau pačiai, ji gali būti apibrėžta kaip kultūros pasisavinimo, jos adaptacijos ir pavertimo sava kalba mechanika. Arvydas Pacevičius imasi apibūdinti dar iki spausdinto žodžio visoje Europoje egzistavusią raštinių kultūrą bei jos modelį, įsitvirtinusį LDK.Anot jo, XV-XVI a. pirmosios pusės raštinių kultūra Lietuvoje buvo plėtojama keliomis kryptimis: stipriai dominavo dar Vytauto laikais suformuota kanceliarija, kurioje nusistovėjo raštininkų korpusas, išsiskyrė stačiatikių dokumentų rašovai, telkęsi vienuolynuose, taip pat formavosi lotyniškoji duomenų rašymo tradicija Vilniaus katalikiškų vienuolynų skriptoriumuose. Autorius savo straipsnyje aptaria ir aiškina skriptoriaus darbo specifiką, pareigas, jo kasdienybę bei vietą LDK visuomenėje. Renesanso kultūros sklaida Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmiausia buvo susijusi su spauda. Dainoros Pociutės straipsnyje aptariama sąžinės atsiradimo Lietuvoje tema. Tekste nagrinėjamas žodzio "sąžinė" verbalinio varianto įsitvirtinimas lietuvių kalboje ir jo reikšmių prasminiai niuansai. Žodis "sąžinė", anot autorės, yra ne verstinis, o grynai lietuviškas darinys, paremtas vokišku ir lotynišku jo atitikmeniu bei žymintis bendruomeninį žinojimą ir individualaus protavimo vienovę. Sąžinė straipsnyje susiejama su kultūriniu LDK kontekstu, o jos samprata, anot autorės, grindžiama kaip priešprieša kūnui: "kūnas skatina abejonę, sąžinėje slypi įrodymai, ji paguodžia". Ne tik sqžinė yra sietina su individualia atsakomybe, individualumas buvo perteiktas jau pačia Renesanso kultūra, išryškinusia naują asmenybės sampratą. Apie tai svarsto Gintautas Mažeikis, ieškodamas LDK asmenybės apraiškų per Svetimo figurą. Individualizmo raiška pažymėtas ir to meto herojaus bei didvyrio paveikslas, aptinkamas renesansinėje LDK literatūroje. Eglė Patiejūnienė nagrinėja XVI a. herojinių poemų tekstus, atskleisdama herojaus veiklos aplinkybes, jo charakteristikas, jam suteikiamus epitetus ir paraboles. Tipo ir individo aspektu labai parankūs tyrinėjimai, susiję su valdovu: viso krašto ir jo valdovo santykis, nagrinėjamas tipo ir individo aspektu.Giedrės Mickūnaitės straipsnyje aptariamas Vytauto Didžiojo įvaizdis. Autorė analizuoja ir sieja rašytinėje ir atmintinėje patirtyse sudėtas dvi skirtingas - tirono ir krikščionio valdovo - sampratas. Jolita Liškevičienė per embleminius leidinius bando rekonstruoti Miles Christianus (Kristaus kario) įvaizdį LDK kultūroje. Dailės ikonografijoje šis vaizdinys įsikūnijo klūpančio kario paveiksle, kuris tapo tarnystės Tėvynei ir Dievui simboliu. Į tam tikrą modelį arba visuotinai priimtinas normas orientavosi ir LDK bajorai, iškeldami savo "aš" reprezentacines formas. Artūras Tereškinas straipsnyje apibūdino bajorų saviraišką, t. y. savo "aš" iškėlimo ir sureikšminimo mechanizmą, pasitelkdamas rašymą, iškalbą ir kūną. Anot autoriaus, bajoras savo "aš" galėjo realizuoti pasitelkęs tam tikrus visuotinai nusistovejusius elgesio modelius, tobulą išvaizdą, retoriką, geras manieras ir t. t. Viešieji režisūriniai spektakliai buvo susiję ir su baroko laikotarpiu paplitusia retorine kalba vaizdais, todėl Dalios Klajumienės barokinių iškilmių dekoracijų paveikumas ir jų įtaka iliuziškai tapytiems paveikslams rodo barokinio teatro (theatrum sacrum) vizualines raiškos iškalbingumą ir paveikumą. Atskiri kultūros segmentai kaip saviti tipai funkcionavo visoje LDK kultūroje. Laimos Šinkūnaitės tekste nagrinėjamas vienas garsiausių LDK - Trakų Švč. Mergelės Marijos paveikslas ir jo sekiniai. Jos straipsnyje paryškinamas šio paveikslo tipas ir kultas, jo kilmės istorija, susijusi su Lietuvos valdovu Vytautu. Šis ikonografinis Marijos paveikslo tipas - bizantines ir vakarietiškos tradicijos "lydinys" - plito ir kituose šio atvaizdo sekiniuose, kuriems buvo suteiktos tos pačios kūrinio savybės. Daliaus Jonkaus straipsnyje nagrinėjamas scholastinės filosofijos tipas, įtvirtintas Vilniaus akademijos dėstytojo M. Smigleckio "Logikos" pagrindu. [...] [Iš Pratarmės, p. 7-9].