Literatūra kaip ...

LTStraipsnyje keliamas klausimas, kaip laisva apsibrėžtis „literatūra kaip kažkas“ priartėja prie gana griežtos literatūros definicijos išreiškiamos klasikine forma „literatūra – tai tas ir tas“. Šis klausimas plėtojamas aktualizuojant ir retroaktyviai interpretuojant Aristotelio „Poetikos“ teiginį: „Kadangi poetas imituoja taip, kaip ir tapytojas arba kuris nors kitas menininkas, kuriantis paveikslus, tai jis būtinai turi įvaldyti vieną iš trijų galimų imitacijos būdų – jis [turi imituoti daiktus] arba tokius, kokie jie buvo ar yra, arba tokius, kokie atrodo mums patiems arba kitiems sprendžiant iš jų pasakojimo, arba kokie jie turi būti“. Prieinama išvadų, kad literatūra – ir iš principo, ir pagal Aristotelio supratimą – gali būti apibrėžiama in infinitum įvairiai ir kad jau „Poetikoje“ yra tiesiog koduote užkoduotas XIX–XXI amžių literatūrologijos polimetodologizmas, interdiscipliniškumas, subrandinti, pasėti jų daigai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Metodologija; Mimezė; Imitacija; Sociokritika; Komparatyvistika.

ENThe article raises the question of how an open definition “literature like something” comes closer to a rather strict definition of literature expressed in a classical form “literature is this and that”. This question is elaborated by updating and interpreting retroactively the statement from Aristotle’s Poetry: “The poet being an imitator, like a painter or any other artist, must of necessity imitate one of three objects – things as they were or are, things as they are said or thought to be, or things as they ought to be.” A conclusion is drawn that literature in principle and according to the Aristotle may be defined in infinitum in various ways, and that the Poetry has already encoded polymethodology and interdisciplinarism of literature of the 19th-21st centuries, has nurtured and planted their seeds.