LTTautų gyvastį lemia kultūra. Kalba yra raiškiausias tautos egzistencijos požymis, kultūros reiškėją. Tačiau istorinė situacija nulemia jos vartojimo galimybes. Kai tauta funkcionuoja normaliomis sąlygomis, gimtoji kalba, viešojo gyvenimo (ryšių) ir valstybinė kalba yra ta pati. Jei valstybinė kalba yra gimtoji, ji stiprina tautinę savimonę, o jei valstybinė kalba yra kitos tautos kalba, ji siaurina gimtosios kalbos vartojimo ribas. Kai gimtosios kalbos, viešojo gyvenimo ir valstybinės kalbos vartojimas nėra adekvatus, žmogus priverstas tapti dvikalbiu, trikalbiu ar keturkalbiu. Tada į gimtąją kalbą skverbiasi svetimybės, gimtoji kalba virsta namų židinio kalba (ji nevartojama žmonių susibūrimo vietose, įstaigose, kulto vietose). Lietuvos istorijos analizė patvirtiną šią teorinę prielaidą. Kita vertus, viešojo gyvenimo ir valstybinių kalbų negalima painioti su ryšių kalbomis, kurių visai kitokios funkcijos. [p. 120].