Литовцы и история Литвы в русской художественной литературе ХІХ-первой половины XX вв.

LTStraipsnyje nagrinėjamą mažai ištirtą lietuvių ir LDK istorijos įvykių bei veikėjų vaizdavimo dėsningumus rusų rašytojų dramos, poezijos ir prozos kūriniuose temą, taip pat Lietuvos temos rasų literatūroje sąsajas su viešpataujančia carinėje Rusijoje ideologija, oficialia istoriografija bei romantizmo estetika. XIV-XVII a. Lietuva vaizduojama A. Bestuževo-Marlinskio, N. Durovos, N. Kukolniko romanuose, P. Kukolniko eilėraščiuose kaip svetimas egzotiškas kraštas, savito gyvenimo būdo, ypatingo pagoniškojo tikėjimo, specifinės socialinės struktūros šalis. Viduramžių Lietuvos egzotiškumą akcentuoja žmonių ir dievų vardai, svetimkalbiai vietovardžiai ir realijų pavadinimai. Mūšiai ir pilių užpuolimai, keisti papročiai ir mįslingos apeigos, avantiūriniai pabėgimai, klastingi pagrobimai, žynių intrigos susideda į įspūdingą tolimos praeities vaizdą. Rusų literatūroje ypatingas dėmesys skiriamas herojiškiesiems kovų su kryžiuočiais laikams, to meto įvykiams ir valdovams nuo Gedimino iki Vytauto. Lietuvos valdovai siejami giminystės ryšiais su rusų kunigaikščiais, Lietuva ir ypač sostinė vaizduojamos gausiai apgyvendintos rusais ir buvusios stiprioje stačiatikių kultūros įtakoje.Kitas svarbus rusų rašytojams lietuvių istorijos laikotarpis yra Lietuvos krikštas, vertinamas kaip protėvių tikėjimo atsižadėjimas, kultūrinio tapatumo ir politinio savarankiškumo praradimas, bei priešiškos lenkų civilizacijos įsigalėjimas. Kurdami daiktiškąjį senovės Lietuvos paveikslą, rusų rašytojai naudojosi daugeliu įprastų „senovės" kolorito detalių: lietuvius aprengė kailiais, žemaičius apginklavo kuokomis, nurodė kraštą esant gausiai apaugusį miškais su šventomis giriomis ir fantastiškomis šventyklomis. Senovės lietuvių vaizdavimas kaip bemaž laukinius sieja egzotiškumą su artumu gamtai, gyvenimo paprastumu, jausmų natūralumu, kartu pabrėždamas istorinę distanciją. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Istorinės Lietuvos motyvai; Viduramžių lietuvių paveikslas; Romantizmas; Rusų literatūra; The image of the medieval Lithuanians; Motifs of the historical Lithuania; Romanticism; Russian literature.

ENThe article examines the regularities of imaging of the events and players in the history of the Grand Duchy of Lithuania in Russian writers’ dramas, poems and pieces of prose as well as the relations between Lithuanian subjects in Russian literature and the prevailing Tsarist Russian ideology, the official historiography and the Romanticist aesthetics. In the 14th – 17th centuries Lithuania was depicted in the novels by A. Bestuzhev-Marlinski, N. Durova and N. Kukolnik and in poems by P. Kukolnik as a foreign exotic land with a peculiar lifestyle, a special pagan faith and a specific social structure. The exoticness of the Medieval Lithuania is emphasized by the names of gods, persons, places and realia. Battles and attacks on castles, strange traditions and enigmatic rituals, adventurous escapes and warlocks’ intrigues form an impressive image of the ancient past. The Russian literature dedicated special attention to the heroic times of battles with the Crusaders and the rulers of the period from Gediminas till Vytautas Magnus, relating them to the Russian dukes. Lithuania and its capital are depicted as plentifully populated by Russians and being under a strong influence of the Orthodox culture. Another period of the history of Lithuania, important to the Russian writers is the Christening of Lithuania, viewed as the refusal of ancestors’ faith, loss of cultural identity and political self-sufficiency and entrenchment of the hostile Polish civilization. When painting the material picture of the old Lithuania, Russian writers used the usual details of “ancient” colouring: Lithuanians were dressed in fur and armed with clubs, the land was full of sacred forests and fantastic temples. The depiction of old Lithuanians as savages both relates exoticness with closeness to nature, simplicity of life and pureness of feelings and emphasizes the historical distance.