Jewish Correlates of the Notion of The Grand Duchy of Lithuania

LT"Žydiškosios Lietuvos" ir "Lietuvos žydo" sąvokos yra tvirtai įsišakniję moderniojoje jidiš ir hebrajų literatūroje nuo antrosios XIX a. pusės. Į klausimus apie šių sąvokų kilmę, amžių ir turinį iki šiol nėra atsakyta. Dažnai dėmesys skiriamas terminui Litvakas ir įvairioms jo tautosakinėms, religinėms, ir etnografinėms prasmėms. Šiame darbe įrodinėjama, kad pastarasis terminas yra palyginti naujas, semantiškai įvairialypis, naudojamas tik tam tikroje teritorijoje ir tik Lietuvos žydijos atstovų, ir atsirado kaip menkinamasis epitetas, kurį savo kalboje vartojo ne Lietuvos (Lenkijos, Ukrainos) žydai. Tokią klasikinės žydiškosios civilizacijos sąvoką, kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštija, galima tirti atidžiai skaitant išlikusius hebrajų ar aramėjų kalbų tekstus. Nuo XV a. sąvoka Lito (jidiš kalba tariama Lib; moderniojoje hebrajų kalboje ir anglų kalboje Litą) randama rabinų raštuose. Gilinantis į XVI ir XVII a. rabinų tekstus aptinkame aiškiai suvokiamą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąvoką ir išplitusią terminiją, kuri siejama su specifiniu pačios LDK terminu. Papildant istorinį metodą, straipsnio autorius pasitelkia retrospekcinius lingvistinius duomenis, kuriuos per pastaruosius du dešimtmečius surinko ekspedicijų metu po paskutiniųjų lietuviškos jidiš (šiaurės rytų) tarmės gimtakalbių gyvenamąsias vietas Baltarusijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Šiaurės rytų Lenkijoje ir Šiaurės rytų Ukrainoje. Empirinis tyrimas rodo, kad būdvardis (ir tautovardis) Litvis paplitęs tarp vietinių gyventojų didelėje teritorijoje nuo Baltosios iki Juodosios jūros, kas rodo iš senovės laikų išlikusią šių kaimyninių teritorijų lietuviškosios jidiš tarmės gimtakalbių tapatybę. Teritorija, kurioje buvo kalbama Litvis (lietuviškoji jidiš kalba), driekiasi nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

ENThe concepts of “the Jewish Lithuania” and “a Lithuanian Jew” are strongly entrenched in the modern Hebrew and Yiddish literature starting from the 2nd half of the 19th century. No answers are still provided to the questions on their emergence, age and content. Attention is often drawn to the term Litvak and its different folklore, religious and ethnographic meanings. The study attempts to prove that the said term is relatively new, semantically miscellaneous, used only on a certain territory and only by Lithuanian Jews’ representatives and emerged as a negative epithet, used by non-Lithuanian (Polish, Ukrainian) Jews. Such a concept of classical Jewish civilization, as the Grand Duchy of Lithuania, can be studied by attentively reading the remaining Hebrew and Aramaic texts. Starting from the 15th century the concept Lito (pronounced Lib in Yiddish; Lita in modern Hebrew and English) can be found in rabbis’ texts. When getting deeper into rabbis’ texts of the 16th and 17th century one can find the clearly comprehended concept of the Grand Duchy of Lithuania and the spread terminology, relating to the specific term of the Grand Duchy. By supplementing the historic method, the author of the article employs the retrospective linquistic data, collected during his expeditions of the settlements of the last native speakers of Lithuanian (Northeastern) Yiddish in Byelorussia, Latvia, Lithuania, Northeastern Poland and Northeastern Ukraine, performed during the last two decades. The empiric study shows that the adjective (and name of the nation) Litvis is spread among the local residents on a big territory from Byelorussia to the Black Sea, which shows the identity of the native speakers of Lithuanian Yiddish of the said neighbouring territories, coming from the old times. The territory, on which Litvis (Lithuanian Yiddish) was spoken is from the Baltic to the Black Sea.