Vaikiškosios kalbos registras

LTStraipsnio tikslas – paanalizuoti lietuvių vaikiškosios kalbos registrą morfologiniu, sintaksiniu, leksiniu požiūriu, aptarti tokios kalbos ir vaiko amžiaus ryšį. Vaikiškos kalbos raidos laikotarpiai nustatyti remiantis natūraliosios morfologijos teorija, skiriančia tris pirmąsias kalbos mokymosi stadijas – premorfologiją, protomorfologiją ir modulinę morfologiją. Leksines, sintaksines ir morfologines vaikiškosios kalbos modifikacijas galima skirti į dvi grupes: nepriklausančias nuo vaiko amžiaus ir priklausančias nuo jo. Nepriklausančios nuo vaiko amžiaus modifikacijos – tai kalbos požymiai, kurių dažnumo nelemia vaiko kalbos raidos tarpsnis (specifinės leksinės semantinės žodžių grupės, deminutyvai). Priklausančios nuo vaiko amžiaus modifikacijos – tai kalbos požymiai, kurių pobūdis ir dažnumas susijęs su vaiko kalbos raida (žodyno įvairovė, tam tikrų funkcinių pasakymų tipų paplitimas, pasakymų ilgis, sandara, kalbos dalių pasiskirstymas). Vaikui išmokstant kalbėti suaugusieji ima vartoti įvairesnį žodyną. Leksemų įvairovės gausėjimas susijęs su pasakymų ilgėjimu ir sudėtingesnių sintaksinių konstrukcijų vartojimu. Dažnesnis sudėtinių sakinių vartojimas lemia tarnybinių kalbos dalių gausėjimą, o sumažėjęs trumpų klausiamųjų sakinių paplitimo procentas – retesnį veiksmažodžių vartojimą. Daroma išvadą, kad vaikiškosios kalbos registras laikytinas supaprastinta kalba, pritaikoma tam tikram vaiko kalbos mokymosi tarpsniui. Kol vaikas mažas, suaugusieji vartoja ypač supaprastintą kalbą, o vaikui augant ir mokantis kalbos vaikiškoji kalba artėja prie suaugusiųjų kalbos.Reikšminiai žodžiai: Kalbos funkcijos; Kalbos modifikacijos; Kalbos registrai; Leksinė modifikacija; Natūralioji morfologija; Sintaksinė modifikacija; Vaikiškoji kalba; Vaikiškosios kalbos registras; Baby talk; Child language register; Language functions; Language modifications; Language registries; Lexical modification; Solid morphology; Syntactical modification.

ENThe purpose of the article is to analyse the register of children’s Lithuanian language morphologically, syntactically and lexically, discuss the link between this language and children’s age. The phases in the development of children’s language are set in accordance with the natural morphology theory, distinguishing three first language learning phases: premorphology, protomorphology and modular morphology. Lexical, syntactical and morphological modifications of children’s language can be classified into two groups: independent of children’s age and dependent on it. Modifications independent of children’s age are those language features, the frequency of which is not determined by the developmental phase of children’s language (specific lexical semantic word groups, diminutives). Modifications dependent on children’s age are those language features, the nature and frequency of which is related to the development of children’s language (diversity of vocabulary, spread of certain types of functional phrases, phrase length, composition, distribution of parts of speech). When a child learns to speak, adults start using a more diverse vocabulary. A greater diversity of lexemes is related to the use of longer phrases and more complicated syntactical constructions. A more frequent use of complicated sentences leads to the increase in auxiliary parts of speech, and the reduced percentage of the spread of short questions results in a less frequent use of verbs. It is concluded that the register of children’s language is to be considered a simplified language, adapted to a certain phase of language learning. When a child is little, adults use a very simplified language, and as a child grows and learns the language, his/her language becomes more similar to the adults’ language.

• Kalbotyra / Linguistics
• Edukologija / Education