Transcendentinė liekana Antano Škėmos apysakoje "Izaokas"

LTStraipsnyje analizuojamas vienas paskutiniųjų Antano Škėmos tekstų - apysaką "Izaokas", kuri praėjus daugiau kaip 40 metų nuo sukūrimo atrodo įdomi ne tik dėl savitos meninių įvaizdžių sistemos, atviros erotikos bei lietuvių literatūrai nebūdingos brutalios kalbos , bet ir dėl pačios temos bei istorinio konteksto. A. Škėma kovojo su lietuvių kultūrinės tradicijos mitais ir stereotipais. Vienas iš tokių mitų - lietuvių nekaltumas žydų žudynėse - demitologizuojamas apysakoje "Izaokas". Tyrimo objektas yra pats nusikaltimo ir bausmės dialektinis sąryšis, žudymo impulso anatomija, ir, pasak T. Venclovos, nusikaltime slypinti "transcendentinė liekana", nepasiduodanti racionaliam suvokimui. Apysaka pradedama epigrafu - enciklopedijos citata, aiškinančia Izaoko vardo reikšmę: hebr. "besijuokiantis". Biblinis pasakojimas perinterpretuojamas pagal absurdo žmogaus pasaulėjautą, žmogaus egzistencijos iracionalumas suvokiamas kaip juoda Dievo komedija. A. Škėmos apysaka buvo ryškus ženklas, rodantis svarbius lietuviško sąmoningumo pokyčius atsikratant mitologizuoto istorijos vertinimo, patogios dviejų genocijų teorijos bei kolektyvinės atsakomybės indulgencijų. Filosofinis kaltės klausimo kėlimas ir bandymas prasiskverbti į nusikaltimo "transcendentinę liekaną" bei ieškoti pirminio blogio priežasčių leidžia laikyti "Izaoką" vienu sudėtingiausių lietuvių literatūroje žmogaus lemties tyrinėjimų. Apysaka žymi lietuvių literatūros išsilaisvinimo iš kaltės komplekso pradžią, kai bene pirmą kartą buvo apnuoginta skaudžiausia istorinės savimonės žaizda ir pamėginta ją išgydyti egzistencinės ironijos terapija.Reikšminiai žodžiai: Kultūrinė tradicija; II Pasaulinis karas; Holokaustas; Moralinė sistema; žydų bendruomenė; Sovietinė okupacija; Cultural tradition; The Second World War; The Holocaust; Moral system; Jewish community; Soviet occupation.

ENThe paper is based on the novella "Isaac" (1960-1961) by Antanas Škėma, the Lithuanian writer in exile. The novella is of special importance. It not only portrays the fact of Lithuanians being involved in the killing of Jews, but also shows the further existence of a murderer, which turns into hell. The protagonist Andrius Gluosnis slashes a Jew, Isaac, with a little shovel at the beginning of the war in the "Lietūkis" garage in Kaunas. The protagonist is stimulated not by ideological motives but by the memories of bodily pain. In the past, Isaac had tortured his killer in an NKVD prison. In Škėma's novella revenge does not bring satisfaction but grows into the complex of an unforgivable guilt that leads the protagonist to madness and a new murder. In the character's experience of guilt the cognitive dimension is prominent: he is looking for the primal cause of evil which he finds in human body and sexuality. The author's fundamental conception is reconstructed. It implies that the real perpetrator of crime is not a separate individual but the crowd (sender) representing the values of the society. Škėma's interpretation of history demystifies the moral system in the inter-war Lithuania and proves it to be a collection of futile signs that fail to prevent the society from falling into massive psychosis and following primitive impulses. The novella remains important not only because of its artistic quality, the topicality of its theme, but first of all because of an ambitious attempt to penetrate the transcendental remain of crime and history. [From the publication]