Žemaičių vyskupijos vyrų vienuolynų 1832 m. likvidavimo akcija: motyvai ir tikslai

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Žemaičių vyskupijos vyrų vienuolynų 1832 m. likvidavimo akcija: motyvai ir tikslai
Alternative Title:
The Liquidation of men's monasteries in the Samogitian Diocese in 1832: motives and goals
In the Journal:
Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis [LKMA metraštis]. 2005, t. 26, p. 289-305
Keywords:
LT
Lietuvos istorija; Lietuvos bažnyčios istorija; Carinės administracijos politika; Vienuolynų tinklas; Religinis gyvenimas; Kultūrinis gyvenimas.
Summary / Abstract:

LTRusijos valdžios iniciatyva 1832 m. įvykdyto Romos katalikų vienuolynų uždarymo pasekmėje vienuolynų tinklas Žemaičių vyskupijoje sumažėjo kone perpus. Lyginant su visoje Rusijos imperijoje uždarytaisiais, Žemaičių vyskupijoje sunaikintų vienuolynų procentas buvo mažesnis (visos imperijos teritorijoje šis skaičius siekė per 60%). Tačiau uždaryti 6 (iš 13 veikusių) vyrų vienuolynai - karmelitų (Raseiniuose, Kėdainiuose, Linkuvoje), pijorų, pranciškonų konventualų ir benediktinų- gerokai destabilizavo vyskupijos vienuolynų tinklą. Kadangi dalis uždarytųjų vienuolynų turėjo parapijas, prie visų buvo špitolės bei vienokio ar kitokio lygmens pradžios mokyklos, uždarymas turėjo neigiamos įtakos ne tik religiniam, bet ir to meto kultūriniam vyskupijos gyvenimui. Uždarymo proceso analizė Žemaičių vyskupijoje įgalina koreguoti prielaidą, jog ši akcija sietina išimtinai su posukiliminėmis represijomis. 1830-1831 m. sukilimo veiksnys tiesioginės įtakos Žemaičių vienuolynų 1832 m. uždarymui neturėjo- likvidavimo akcija aplenkė vyskupijos bernardinų ir dominikonų vienuolijas, nors jų vienuolių dalyvavimas sukilime buvo įrodytas. Žemaičių vyskupijos vienuolynų uždarymas vyko visoje Rusijos imperijos teritorijoje 1832 m. vykdytos vienuolynų naikinimo akcijos kontekste ir gali būti vertinamas kaip pakankamai svarus argumentas teigti, kad sukilimas nebuvo tiesioginė vienuolynų uždarymo priežastis. Tai buvo Rusijos imperijos vykdytos vienuolynų naikinimo politikos etapas, pradėtas rengti ir įgyvendinti dar iki prasidedant 1830-1831 sukilimui. [Iš leidinio]

ENIn 1832, the number of Roman Catholic monasteries in the Diocese of Žemaitija was reduced by about one by Order of the Russian Government . The percentage of monasteries closed in the Diocese of Žemaitija was somewhat less than the figures for the whole of the Russian Empire generally, which was about 60%. Nonetheless the closure of 6 out of 13 monasteries – Carmelites (Raseiniai, Kėdainiai, Linkuva), Piarists, Franciscan Conventuals and Benedectines – greatly destabilised the Diocese’s network of monasteries. Since some of the monasteries had parishes attached, in which the monks operated poor people’s shelters or schools, the closures had negative effects not only on the religious life but also the cultural life of the Diocese. An analysis of these closures in the Diocese of Žemaitija gives grounds for revising the assumption that this action was a direct result of post-uprising repressions. The rebellion of 1830–1831 was not a decisive factor in motivating the abolition of monasteries in the Diocese of Žemaitija in 1832. It did not affect the Bernardine and Dominican Orders, whose role in the uprising was proved. The abolition of monasteries in the Diocese of Žemaitija took place against the background of similar actions to close monasteries all over the territory of the Russian Empire in 1832. This is a fairly powerful argument to negate the claim that the uprising was used as a pretext to close monasteries. The monastery closures were implemented as part of an Imperial Russian policy that had already been formulated before the beginning of the 1830–1831 rebellion. [From the publication]

ISSN:
1392-0502
Subject:
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/1297
Updated:
2018-12-17 11:33:59
Metrics:
Views: 53    Downloads: 5
Export: