Seniausios Kazlų Rūdos apylinkių praeities apžvalga

LTŽmonijos istorijos visumos nuo atsiradimo atžvilgiu proistorė yra ta istorijos dalis, kurios turinys rekonstruojamas ir studijuojamas iš archeologinių šaltinių. Vadinasi, į pirmą vietą proistorės pažinime iškyla archeologija, nes būtent ji pateikia tiesioginių faktų apie pirmykščiø bendruomeniø istoriją. Apatinė jos riba brėžiama kartu su pirmaisiais žmogaus istorijos faktais, t. y. kartu su jos pradžia. Galimas dalykas, jog seniausieji mums žinomi akmeniniai įrankiai nebuvo patys pirmieji, kad prieš tai naudotas medis, kaulas, ragas ar dar kas nors. Apie tokius duomenis kartais kalbama, tačiau kol kas tai tik prielaidos, o tvirtø įrodymø nėra. Dar visai neseniai manyta, kad archeologijos interesai baigiasi su viduramžiø pradžia. Kai kuriais atvejais taip ir yra, tačiau dabar ji iš dalies išplečiama visai Senojo ir Naujojo Pasauliø viduramžiø istorijai bei rašto neturėjusiø tautø, gyvenusiø Naujaisiais laikais, istorijai. Taip daroma dėl to, kad archeologiniai šaltiniai čia yra vieninteliai arba pagrindiniai. Archeologiniai šaltiniai yra ypatingos rūšies istoriniai šaltiniai, kuriuose istorinė informacija glūdi ne žodiniu (rašytiniu), o materialiu, daiktiniu, netiesioginiu pavidalu. Istorinę informaciją pirmiausia reikia tam tikrø procedūrø būdu išgauti, aprašyti žodine forma, atskleisti jos turinį archeologijos terminais, suvokti, įvertinti ir paaiškinti istorijos mokslo terminais. [p. 110].