Literatūros modernėjimo procesai XX a. I pusėje

LTStraipsnyje analizuojami XX a. I pusėje (1900-1945) sukurti kūriniai, reprezentuojantys lietuvių dramaturgijos modernistinius eksperimentus. Modernizmo tendencijų kontekste išryškinamas autorių santykis su tradicija, detalizuojami draminės formos naujovių aspektai, ekspresionistiniai, siurrealistiniai, simbolistiniai dramaturgijos bruožai, draminės išraiškos priemonės. Bendrųjų modernizmo tendencijų kontekste siekiama išskirti ryškiausias lietuvių dramaturgijos naujovių apraiškas. Lietuvių dramaturgija, sąlygojama mėgėjų teatro bei jauno profesionalaus teatro galimybių, XX a. I pusėje tradiciją dar tik kūrė, tad turinio ir formos eksperimentų nebuvo daug. Modernizmo tendencijų apraiškos lietuvių dramaturgijoje liko literatūriniais dramine forma parašytais modernistinių kūrinių dokumentais už teatrinio gyvenimo ribų (Vydūno "Probočių šešėliai", "Jūrų varpai", J. A. Herbačiausko "Lietuvos griuvėsių himnas", S. Šemerio "Mirties mirtis", K. Binkio "Generalinė repeticija" , V. Krėvės "Šarūnas" , "Skirgaila" V. Mykolaičio-Putino "Valdovo sūnus" , B. Sruogos "Milžino paunksmė"). Modernizmo idėjų kontekste minėti kūriniai išryškėjo kaip priešprieša mėgėjų teatre ir dramaturgijoje susiformavusiai tradicijai, įtvirtinusiai neklystantį, vidinių prieštaravimų nepatiriantį pozityvų herojų ir idealizuotą istorijos interpretaciją. Tačiau pasipriešinimas istorinės dramos tradicijai vyko klasikinės formos - tragedijos, istorinės kronikos žanrų - ribose. Dabartį vaizduojančios buitinės-realistinės dramos tradicija buvo modernizuojama orientuojantis į natūralizmo, simbolizmo, ekspresionizmo bendrąsias tendencijas.

ENThe concept of European culture and the search for it in "Naujoji Romuva", "Židinys", "Literatūros naujienos", "Lietuvos aidas", "Literatūra" and other cultural publications are discussed. Symbolism was the most influential literary centre of gravity in the first years after Lithuania gained its independence; it followed the tradition of symbolist poetics. The concept of Lithuanian avant-garde and its salient manifestations (translations of "Keturi vėjai", "Trečias frontas", original publications, characteristics of avant-garde poetics) are analyzed. The emotional attitude and poetics of neo-romantic works (publications in "Pjūvis" and "Granitas") are presented. The crisis of modernism and the establishment of the poetics of realism in Lithuanian prose of the 1930s are elucidated. The autonomous tendencies of art, a transition in literature from the collective unconscious to conceptions of individual creations are shown ("Linija" publications as a response to the process of literary unification). Impulses of literary modernization in the works of Lithuanian playwrights are highlighted. [From the publication]