Istorinė tarpukario Lietuvos dramaturgija: naujumo ir konservatyvumo sankryžoje
LTTarpukario laikotarpiu, priešingai nei kitose kaimyninėse šalyse, Lietuvoje istorija ne tik neišnyko iš draminės literatūros akiračio, bet tapo bene prestižiškiausia tema. Didžiausi to meto lietuvių literatūros autoritetai - Vincas Krėvė-Mickevičius, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga - dramaturgijai rinkosi istorijos siužetus. Literatai jautė būtinybę įrodyti lietuviškosios istorinės dramaturgijos meninį pajėgumą, sukurti tai, ko lietuvių dramaturgija nebuvo įstengusi sukurti tautinio sąjūdžio laikotarpiu. Kita vertus, istorija užsikrėtusi tarpukario dramaturgija rodo savotišką šio lietuvių literatūros žanro kompleksuotumą. Atramos istorijoje ieškojimas atspindi tai, jog dar nėra pakankamo mokėjimo kurti savarankiškus bei originalius siužetus. Tuo tarpu savos šalies istorijos refleksija tarsi tapo palankia proga prisijaukinti patį dramos žanrą, kuris buvo truputį svetimas meniniam lietuvių literatūros temperamentui ir kuriam ryžtis drįsdavo tik autoriai, prieš tai pasireiškę prozoje ar poezijoje. Kitaip sakant, lietuviškoji dramaturgija, apsiginklavusi istorija, išmoko būti sukrečiančiai dramatiška bei emociškai įtaigi. Tačiau gręždamasi į istoriją bei aptikdama joje gausius dramatiškų siužetų išteklius, ji tarsi nusigręžė nuo teatro. Lietuvos dramaturgijos tema šiame straipsnyje analizuojama modernumo ir konservatyvumo problematikos rakursu. Bandomos svarstyti istorinės temos įsitvirtinimo dramaturgijoje priežastys, istorinės pjesės ir teatro santykio problema, istorinės dramaturgijos vaidmuo tarpukario Lietuvos visuomenėje, įtampa tarp individualios istorijos refleksijos ir oficialiojo skonio.
ENContrary to the dramaturgy of neighbouring countries which, to a greater or lesser extent, pushed history aside during the interwar period, history was one of the most important themes in Lithuanian dramatic literature of that time. When the biggest Lithuanian literary authorities, Jonas Mačiulis-Maironis, Vincas Krėvė-Mickevičius, Vincas Mykolaitis-Putinas, and Balys Sruoga, started to produce dramaturgical works, in many cases they chose to concentrate on historical topics. Lithuanian dramaturgy's dependency on history was also formed by the great relevance of national issues in the culture of that time, as well as by a peculiar complexity of Lithuanian dramatic literature and its disability to produce impellent and original plots. On the one hand, history inspired a variety of second rate eulogistic plays; on the other, it became the pretext to a dramaturgy overflowing with deep dramatism. It was a theme that, so to say, "imprisoned" Lithuanian literature in a soil of conservative ideas and oddly disturbed the process of dramaturgical modernization.
